Valstybės kontrolė, stebinti vadovėlių leidimo sritį, skaičiuoja, kad ugdymo priemonėms skirtų lėšų daugiau nei 70 proc. tenka vadovėliams, ir tai įvardija kaip galima riziką. Tačiau leidėjai tvirtina, kad mokyklos, įsigydamos vadovėlius, nepiktnaudžiauja ir kaip tik susilaiko nuo bereikalingo pirkimo, ypač kai mokymo priemonėms skiriamų lėšų dydis jau ilgą laiką nedidinamas.

Vadovėliai išlieka svarbūs

Šiuo metu, Ugdymo plėtotės centro duomenimis, yra septynios leidyklos, kurios aktyviau dalyvauja vadovėlių leidyboje. Vadovėlius leidyklos leidžia savomis lėšomis – valstybė tik skiria mokykloms mokinio krepšelio lėšų, už kurias jos savo nuožiūra įsigyja vadovėlių.

"Vadovėlių leidyba yra verslas ir jo atstovai yra suinteresuoti jų kaita. Beje, tų atstovų yra įvairių – nuo privačių įmonių iki institutų ir jie nevengia agituoti už nuolatinį mokyklinių dalykų turinio atnaujinimą bei su juo koja kojon žengiančią naujų vadovėlių leidybą. Vadovėliai dar yra leidžiami su užduočių ir pratybų knygelėmis, kurios mokykloms kainuoja papildomus pinigus", – apie esamą situaciją šalies švietimo sistemoje sakė politologas, dirbęs ne viename prestižiniame pasaulio universitete, Ainius Lašas.

Jo pastebėjimu, šalyje dar esama nemažai pedagogų, į mokymą žiūrinčių kaip į didaktinį procesą, todėl nemenka dalis lėšų ir tenka vadovėliams.

"Juk galime vadovėlį traktuoti kaip pagalbinę mokymo priemonę, o galima mokyti tiesiog iš vadovėlio. Antruoju atveju vadovėlio reikšmė yra esminė – kaip ir priklausomybė nuo jo. Kadangi yra dar nemažai "vadovėlinės" didaktikos apraiškų, kurias, beje, netiesiogiai palaiko ir švietimą prižiūrinčios institucijos, nenuostabu, kad susidaro tokios išlaidų proporcijos. O juk šiuo metu yra gausybė internetinių resursų, prie kurių galima prieiti nemokamai. Manau, kad šia kryptimi būtų galima daug ką nuveikti ir sumažinti išlaidas vadovėliams bei padidinti kitoms pagalbinėms priemonėms, kurios pagyvintų ir paįvairintų studijų procesą", – pastebėjo A.Lašas.

Vis dėlto leidyklos "Briedis" projektų vadovas Edvardas Baleišis teigė, kad vadovėlių leidybos apimtys yra gerokai mažesnės nei prieš 8–10 metų, o ir vadovėlių poreikis yra smarkiai sumažėjęs. Mokyklos, anot jo, taupo lėšas, be to, turi galimybę už jas pirkti elektronines ar papildomas mokymo priemones, tokias kaip plakatai, modeliai, laboratorinė įranga ar išmaniosios lentos. Visa tai esą sumažina lėšas, kurias būtų galima skirti vadovėliams.

Šiuo metu yra gausybė internetinių resursų, prie kurių galima prieiti nemokamai.

Leidyba pristabdyta

Bendrojo ugdymo dalykų vadovėlių duomenų bazėje matyti, kad pastarąjį laikotarpį išleistų vadovėlių apimtys išliko panašios, tačiau padaugėjo naujai išleidžiamų ir sumažėjo pataisytų vadovėlių.

Į 2018 m. duomenų bazę buvo įtraukti 56 nauji ir 6 pataisyti vadovėliai, kai 2017 m. – 28 nauji ir 36 pataisyti, o 2016 m. – 25 nauji ir 44 pataisyti.

Leidyklos "Šviesa" vadovė Milda Juonė patvirtino, kad vadovėlių leidybos apimtys per pastaruosius metus iš esmės nesikeitė, nes tai pirmiausia susiję su fiksuotu valstybės skiriamu finansavimu mokykloms reikalingoms mokymo priemonėms įsigyti. Tačiau, anot jos, džiugu, kad pastaruoju laikotarpiu mokyklos įsigyja daugiau naujos kartos vadovėlių, paremtų pažangia mokymosi tiriant metodika.

"Taip pat matome, kad ugdymo proceso metu mokytojai yra linkę naudoti daug priemonių, vadinasi, ugdymo procesas vaikams tampa vis įdomesnis, labiau diferencijuojamas pagal mokinių poreikius ir gebėjimus", – sakė ji.

Tiesa, naujų vadovėlių, palyginti su ankstesniu dešimtmečiu, anot E.Baleišio, išleidžiama tikrai nedaug – išimtis galėtų būti tik lietuvių kalbos vadovėliai, kuriuos leidyklos perleido iš naujo, žymiai pasikeitus lietuvių kalbos programoms.

"Kitų dalykų programos nesikeičia turbūt dešimt metų, taigi, nuo to laiko nebuvo poreikio iš naujo leisti kitų vadovėlių, – sakė jis.

Vadovėlius leidžiančio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto (LLTI) direktorė prof. Aušra Martišiūtė-Linartienė taip pat sakė, kad vadovėlių apimtys tiesiogiai susijusios su atnaujintomis programomis ir jų apimtimi.

Pavyzdžiui, 2016 m. atnaujinus lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo programą, mokyklos esą ėmė nerimauti, kad vadovėlių nėra, tad institutas 2017 ir 2018 m. parengė ir išleido 12 vadovėlių knygų.

A.Martišiūtės-Linartienės teigimu, sunku spręsti, ar mokyklos iškart apsirūpina naujais išleistais vadovėliais, ar taupo, naudodamos senus ir naujus pirkdamos tik esant vadovėlių poreikiui. Tačiau tos mokyklos, kurios užsisakė instituto parengtus vadovėlius, esą sureagavo tik pakeitus mokymo programas.

Perduoda savo bibliotekas

Naujų vadovėlių poreikio sumažėjimą E.Baleišis pirmiausia siejo su sumažėjusiu mokinių skaičiumi – per pastarąjį dešimtmetį šis, anot pašnekovo, susitraukė 30–40 proc.

Statistikų duomenimis, 2017–2018 mokslo metų pradžioje šalyje bendrojo ugdymo mokyklose mokėsi 326,1 tūkst. mokinių, arba 4,8 tūkst. (1,5 proc.) mažiau nei 2016–2017 m.

Maža to, mokinių skaičiui mažėjant ir daliai mokyklų užsidarant, šioms priklausę vadovėlių fondai, kaip pasakojo E.Baleišis, perduodami dar veikiančioms mokykloms, taigi ir joms nebelieka poreikio pirkti mokymo priemonių.

Sklindančios kalbos apie programų pokyčius taip pat stabdo mokyklas nuo vadovėlių pirkimo – jos laukia, kada bus išleistos naujoms mokymo programoms pritaikytos mokymo priemonės. Tačiau programos ruošiamos porą metų, paskui dar prireikia kelerių metų joms įsigalioti.

Sumažėjęs poreikis juntamas ir pratybų sąsiuvinių bei kitų papildomų mokymosi priemonių. Šioms priemonėms įsigyti valstybė lėšų neskiria, o mokinių tėvai išlaidas joms vertina skeptiškai, tad ir leidyklos atsargiai žiūri į tokio pobūdžio priemonių leidybą.

"LLTI išleisti vadovėliai yra be papildomų užduočių ar pratybų knygų. Vadovėlius rengę kolegos ir aš pati kaip mokyklą lankančios dukros mama labai skeptiškai žiūrime į tokio pobūdžio leidinius ir juos traktuojame tik kaip privačių leidyklų papildomo pelno šaltinį, nes tėvai yra priversti nupirkti mokytojų pasirinktas pratybas. Galima vadovėlyje pateikti labai platų įvairių užduočių spektrą, kad mokiniai ne tik įrašinėtų raides ar atliktų užduotis raštu, bet ir dirbtų drauge, aplankytų literatūrinius muziejus, kalbėtų, mąstymą ir vaizduotę lavintų rašydami esė, kad ugdytųsi įvairius išsilavinusiam žmogui būtinus gebėjimus", – sakė A.Martišiūtė-Linartienė.

Finansavimas per mažas

E.Baleišio pastebėjimu, finansavimas, skirtas mokymo priemonėms įsigyti, jau dešimtį metų visiškai nedidėjo, tuo metu dėl infliacijos per šį laikotarpį kainos išaugo apie 30 proc. Tad esą nenuostabu, kad mokyklos yra susiveržusios diržus ir vadovėlius perka tik esant realiam jų stygiui.

"Jeigu dvi vadovėlio dalys kainuoja 30 ar 24 eurus, tai iš esmės vienam mokiniui kasmet galima nupirkti tik po vieną naują vadovėlį, o mokomųjų dalykų juk yra daugiau. Vien matematikos pamokoms, kurių per savaitę yra daug, vienai klasei gali reikėti keturių vadovėlių", – aiškino jis.

Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenimis, nuo 2019 m. sausio vadovėliams ir mokymo priemonėms įsigyti vienam vaikui skiriama 20,69 euro, tautinių mažumų mokyklose besimokantiems vaikams – 24,83 euro, priešmokyklinių grupių vaikams darželiuose ar mokyklose tautinės mažumos kalba – 21,73 euro.

Dėl susiklosčiusios situacijos vadovėlių leidyba, kaip sakė E.Baleišis, yra "tikrai ne aukso kasykla". Todėl visos leidyklos diversifikuoja savo veiklą – tik leidykla "Šviesa" yra iš esmės specializuota, nors ir leidžia grožinę ar mažiems vaikams skirtą literatūrą.

Pirmiausia, kaip aiškino pašnekovas, vadovėlių leidyba nepalanki dėl papildomų sąnaudų, su kuriomis nesusiduriama, leidžiant grožinę literatūrą. Leidžiant grožinį romaną, kaip aiškino jis, tereikia nusipirkti romano teises, išsiversti jį, gana standartiškai sumaketuoti ir išleisti. O vadovėlio leidyba užtrunka keletą metų – jam parašyti reikia suburti autorius, pasirūpinti gausiomis iliustracijomis, tekstą tikrinti pasitelkus lituanistus, o teorinei daliai užtikrinti – ekspertus.

"Mūsų rinka maža, tiražai nedideli, o visos papildomos išlaidos labai smarkiai paveikia vadovėlio savikainą. Pastaraisiais metais leidyklos nelabai mato didelę galimybę iš to užsidirbti, taigi, tiesiog leidžia populiarią literatūrą, kurių tiražai yra garantuoti, o darbo – mažiau", – sakė E.Baleišis.

Vis dėlto jis sakė nemanąs, kad leidyklos nuo vadovėlių leidybos galiausiai nusigręš. Tačiau naujus leis ar senus atnaujins veikiau tik keičiantis mokymo programoms.