Vis dėlto įvardyti būdai prisidėti prie klimato kaitos švelninimo sulaukia kritikos dėl „žaliojo smegenų plovimo“ rizikos, taip pat dėl patikimumo, skaidrumo trūkumo. Nuogąstaujama ir dėl to, kad įmonės išmetamų teršalų kompensavimą gali rinktis kaip alternatyvą ŠESD mažinimui ir veiklos modelio keitimui į mažiau taršų.

SEB grupės klimato ir tvariųjų finansų klausimų ekspertas Gregoras Vulturius išskirtiniame interviu iniciatyvai „Tvari Lietuva“ pabrėžia, kad visgi ne CO₂ kompensavimas, o sukuriamos taršos mažinimas turėtų būti absoliutus įmonių prioritetas. To, anot eksperto, jos turi imtis nedelsiant.

Kuo skiriasi CO₂ šalinimas nuo CO₂ kompensavimo?

G. Vulturius, visų pirma, paaiškina, kad CO₂ šalinimas ir CO₂ kompensavimas yra du skirtingi metodai, skirti mažinti anglies dvideginio koncentraciją atmosferoje ir kovoti su klimato kaita.

CO₂ šalinimas apima įvarius procesus ir technologijas, skirtas tiesiogiai pašalinti CO₂ iš atmosferos arba surinkti jį iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, energijos gamybos įrenginių.

Pasaulio išteklių instituto (PII) duomenimis, šiam procesui įgyvendinti naudojami įvairūs metodai. Pavyzdžiui, medžių sodinimas ar miškų atkūrimas, kurių metu fotosintezės būdu anglies dioksidas yra sekvestruojamas (perkeliamas iš atmosferos) ir kaupiamas biomasėje bei dirvožemyje. Taip pat įvairios žemės ūkio praktikos, per kurias didinamas CO₂ kaupimo dirvožemyje mastas, pavyzdžiui, tausojamoji žemdirbystė. Be to, gali būti pasitelkiami procesai, kurių metu anglies dioksidui iš atmosferos šalinti ir saugoti ilgą laiką naudojama augalų bei dumblių biomasė – tokiu būdu siekiama išnaudoti augalų gebėjimą kaupti anglies dioksidą ilgiau nei jų natūralus gyvavimo ciklas. Įmanoma ir cheminiu būdu CO₂ tiesiogiai išvalyti iš aplinkos bei kaupti jį po žeme arba tokiuose produktuose kaip betonas.

„Pavyzdžiui, valgote jautieną. Gyvulį auginant, į aplinką išskiriamas metanas. Tai – vadinamas liekamasis, sunkiai sumažinamas ar neįmanomas sumažinti išmetamų teršalų kiekis. Už jį galima nusipirkti anglies dioksido šalinimo kreditų, kuriais iš atmosferos pašalinamas CO₂“, – pavyzdį pateikia G. Vulturius.

Norint įsigyti CO₂ šalinimo kreditų, pirmiausia, naudojant anglies dioksido skaičiuoklę, reikia apskaičiuoti įmonės išmetamą CO₂ kiekį per tam tikrą laikotarpį. Tuomet galima išsirinkti anglies dioksido šalinimo projektą ir paslaugos tiekėją. Galiausiai, reikia įsigyti CO₂ šalinimo kreditų, kurių kainos, priklausomai nuo projekto, svyruoja nuo maždaug 5 iki 250 Eur už pašalintą toną. Po kreditų įsigijimo galima gauti sertifikatą, patvirtinantį pašalinto CO₂ kiekį ir nusipirktų kreditų išėmimą iš apyvartos.

Savo ruožtu VŠĮ „Myliu mišką“ vykdančioji direktorė Rūta Gjerde paaiškina, kad CO₂ kompensavimas – tai į atmosferą išmetamo anglies dioksido pusiausvyros išlaikymas investuojant į projektus, kurie mažina CO₂ kiekį atmosferoje.

„Įprastai organizacijos siekia kompensuoti biuro šildymo ar vėsinimo, įmonės automobilių, verslo kelionių, renginių sukuriamą ar net gamybos procesuose išmetamą CO₂“, – įvardija ji.

Specialistė taip pat pabrėžia, kad finansiškai patraukliausi būdai neutralizuoti atmosferoje esantį CO₂ – sodinti medžius ir / arba pirkti CO₂ kreditus, kurie yra panaudojami išmetamų teršalų kiekiui kompensuoti.

„Įmonės veiklos CO₂ apskaičiuojamas su sertifikuota skaičiuokle, vėliau remiantis profesionalių miškininkų ir CO₂ srities ekspertų parengta vidine metodika įvertinama, kiek medžių reikia pasodinti, siekiant neutralizuoti CO₂ emisiją“, – kaip vyksta CO₂ kompensavimo procesas sodinant medžius, paaiškina R. Gjerde.

„Šiuo metu CO₂ kreditai parduodami tik užsienyje. Lietuvoje jie turėtų atsirasti po keleto metų“, – priduria ji.

Pasaulyje taip pat yra žinomos praktikos investuoti į atsinaujinančiosios energijos gamybos, energijos vartojimo efektyvumo didinimo, tvarių technologijų ar atogrąžų miškų saugojimo projektus.

G. Vulturius priduria, kad skiriasi ir įvardytų rinkų klientai – CO₂ kompensavimu užsiima daug privačių asmenų, šalinimas labiau skirtas korporacijoms, kurios nori pasiekti „grynąjį nulį“ (angl. net zero).

Remiantis šaltiniais, 2022 m. pasaulinė CO₂ kompensavimo rinka buvo vertinama maždaug 304 mlrd. Eur. Prognozuojama, kad iki 2028 m. ji augs 31 proc.

Lietuvoje CO₂ kompensavimo praktika tik įsibėgėja

R. Gjerde pabrėžia, kad CO₂ kompensavimo praktika Lietuvoje tik įsibėgėja ir nėra tokia populiari kaip Vakarų Europoje. Anot jos, nors ir nėra tikslių duomenų, kiek įmonių Lietuvoje kompensuoja savo anglies pėdsaką, matyti, kad vis daugiau verslų tokia praktika domisi.

Pavyzdžiui, valgote jautieną. Gyvulį auginant, į aplinką išskiriamas metanas. Tai – vadinamas liekamasis, sunkiai sumažinamas ar neįmanomas sumažinti išmetamų teršalų kiekis. Už jį galima nusipirkti anglies dioksido šalinimo kreditų, kuriais iš atmosferos pašalinamas CO₂.

„Įmonių sąmoningumas auga. Yra verslų, kurie jau dabar skaičiuoja savo veiklos CO₂ ir jį kompensuoja niekieno neverčiami“, – sako specialistė.

„Tvari Lietuva“ pašnekovė primena, kad norint kompensuoti savo sukuriamą CO₂, pirmiausia reikia jį suskaičiuoti, o tai galima padaryti naudojant skirtingas, būtent anglies dvideginiui skaičiuoti skirtas, skaičiuokles. Anot jos, sunkiausia šio proceso dalis, – duomenų rinkimas, ypač jei organizacija yra didelė ar jos veikloje naudojama daug skirtingų žaliavų.

„Vis dėlto CO₂ skaičiavimo nereikėtų išsigąsti. Visuomet galima pradėti skaičiuoti nuo pirmos apimties emisijų (angl. scope 1), t. y. CO₂ kiekio, susidarančio iš įmonei priklausančių ar jos kontroliuojamų šaltinių (automobilių, patalpų, gamybos procesų). Vėliau, bėgant metams, galima skaičiuoti net trečios apimties emisijas (angl. scope 3). Tai yra visos netiesioginės emisijos, susidarančios šaltiniuose, kurie nepriklauso įmonei (naudojamos žaliavos, perkamos paslaugos ir kt.)“, – paaiškina ji.

Sulaukia kritikos

Nors kompensuojant sukuriamą taršą prisidedama prie klimato kaitos švelninimo, šiai praktikai specialistai negaili kritikos.

Labiausiai nuogąstaujama dėl „žaliojo smegenų plovimo“ rizikos, kai įmonės iš esmės nėra tvarios, tačiau kompensuodamos dalį savo išmetamų CO₂ emisijų, šį faktą naudoja kaip rinkodaros strategiją pranešti vartotojui, jog yra draugiškos aplinkai.

R. Gjerde pabrėžia, kad jei įmonė naudoja tvarumo retoriką tik tam, kad susikurtų gerą reputaciją, tačiau jos veikla prieštarauja tvarumo principams, ar net kenkia gamtai, o ji nesistengia gerinti situacijos, tai jau yra „žaliasis smegenų plovimas“.

G. Vulturius atkreipia dėmesį, kad anglies dioksido kompensavimas, perkant anglies dioksido kreditus, kritikuojamas ir dėl patikimumo bei skaidrumo stokos.

„Pavyzdžiui, investicijos į atogrąžų miškų apsaugos projektus. Jūs mokate kažkam už tai, kad apsaugotų miško dalį. Sakoma, kad jei nemokėtumėte, kas nors ją iškirstų. Bet iš kur galite žinoti, kad iš tikrųjų šiam konkrečiam žemės sklypui kilo grėsmė būti iškirstam? Iš kur galite žinoti, kad šis miškas nebus iškirstas po metų ar dviejų? Kas iš tikrųjų atlieka vertinimą? Visa tai nustatyti labai sudėtinga“, – dėsto specialistas.

„Štai kodėl SEB bankas su tokiais projektais nedirba, nes jaučia, kad jais negalima pasitikėti. Sprendimas, kurį renkamės, yra anglies dioksido šalinimas. (...). Tai daug lengvesnis būdas patikrinti, ar CO₂ iš tikrųjų buvo pašalintas ir sukauptas, nei saugoti atogrąžų miškus, kai nežinome suinteresuotųjų šalių“, – sako jis.

G. Vulturius priduria, kad CO₂ kompensavimo projektai sulaukia kritikos ir dėl to, kad jie yra tarsi leidimas egzistuoti stipriai teršiančioms įmonėms, kai jos neketina mažinti išmetamų teršalų kiekio.

„Atsiranda pavojus CO₂ kompensavimą laikyti alternatyva išmetamųjų teršalų kiekiui mažinti”, – teigia „Tvari Lietuva“ pašnekovas.

„Vartotojai gali įsivertinti, ar bendrovė yra patikima, klausdami, ar ji turi tikslą, taip pat ar šis tikslas yra realus. Svarbiausia, kad įmonė nesakytų: nesijaudinkite, 2050 m. mes pasieksime nulinį išmetamų teršalų kiekį, bet mums nerūpi, kas vyks iki tol. Ne, bendrovė turi turėti tarpinius tikslus ir 2030, ir 2035, ir vėlesniems metams“, – priduria jis.

Aplinkos ministerija: ES kuria vieningą CO₂ absorbentų sertifikavimo sistemą

„Tvari Lietuva“ kalbinti specialistai sako, kad CO₂ kompensavimo rinkoje „žaliojo smegenų plovimo“ rizika, taip pat patikimumo ir skaidrumo stygius gali atsirasti dėl teisinio reguliavimo stokos.

Aplinkos ministerijos Klimato politikos grupės vyriausioji specialistė I. Kragnytė iniciatyvai „Tvari Lietuva“ patikslina, kad Europoje, taip pat ir Lietuvoje, iki šiol nebuvo vieningos CO₂ absorbentų („anglies surinkėjų“, kurie absorbuoja anglį iš atmosferos ir ją saugo, – tai gali būti miškai, vandenynai, dirvožemis, taip pat žmogaus sukurti anglies surinkimo ir saugojimo įrenginiai) sertifikavimo sistemos.

Vis dėlto, anot jos, 2024 m. vasarį pasiektas bendras susitarimas dėl ES savanoriškos anglies dioksido absorbentų sertifikavimo sistemos reglamento.

„Jo tikslas – visoje ES patikimai sertifikuoti aukštos kokybės anglies dioksido emisijų mažinimo ir šalinimo absorbentais vienetus, kartu užtikrinant, kad šios sistemos būtų prieinamos vartotojams“, – teigia specialistė.

„Reglamentas skatina naudoti naujas anglies dioksido šalinimo technologijas, leidžiančias anglies dioksidą saugoti medienos produktuose, statybinėse medžiagose. Juo skatinamos veiklos, didinančios CO₂ absorbavimą arba mažinančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijų išsiskyrimą žemės ūkio, miškų sektoriuose“, – priduria ji.

I. Kragnytė taip pat atkreipia dėmesį, kad anglies dioksido emisijų mažinimu iš dirvožemio šaltinių ir pašalinimu absorbentais numatoma kompensuoti tik tas emisijas, kurių nepavys sumažinti kitais būdais ir inovatyviomis ŠESD mažinimo technologijomis.

„Siekiant ŠESD mažinimo tikslų iki 2030 m., reglamente nustatomas ribotas sertifikuotų absorbentų kiekis, kuris gali būti panaudotas atsiskaitymui už emisijų sumažinimą – 225 milijonų CO₂ ekvivalento tam, kad būtų užtikrinta, jog bus pirmiausia vykdomos ŠESD mažinimo priemonės“, – paaiškina specialistė.

Be to, ji pabrėžia, kad kuriama savanoriška sistema padės pasiekti klimato neutralumo tikslą, užtikrins skaidrų absorbentų vienetų įvertinimą, stebėseną ir naudojimą, išvengiant „žaliojo smegenų plovimo“, kartu bus kuriamos naujos verslo galimybės pramonei, ūkininkams ir miškininkams.

I. Kragnytė patikina, kad kai reglamentas bus paskelbtas, Aplinkos ministerija planuoja organizuoti jo pristatymą socialiniams partneriams.

Svarbiausia išmetamą taršą ne kompensuoti, o mažinti

I. Kragnytė taip pat atkreipia dėmesį, kad, visų pirma, itin svarbu ŠESD emisijas mažinti, o ne jas kompensuoti, kad būtų sumažintas neigiamas klimato kaitos poveikis pagal Paryžiaus susitarimo įsipareigojimus ir būtų išvengta katastrofiškų padarinių.

„Nemažinant ŠESD kiekio, o tik kompensuojant savo emisijas, jų kiekis atmosferoje lieka toks pat ar net didėja. Tai skatina klimato kaitos procesus, kurie daro žalą ES ekonomikai, ekosistemoms, žmonių sveikatai ir saugumui“, – paaiškina „Tvari Lietuva“ pašnekovė.

ŠESD mažinimą prioritetizuoja ir SEB grupės klimato ir tvarių finansų klausimų ekspertas G. Vulturius.

„Svarbiausia yra mažinti išmetamų teršalų kiekį. Ne kompensuoti, o aktyviai mažinti. Nelaukite, Dabar, dabar, dabar. Tokia yra mano pagrindinė žinutė“, – pabrėžia specialistas.

„Iki 2030 m. turime sumažinti išmetamųjų teršalų kiekį 45 proc., o iki 2050 m. – apie 90 proc. Norėdami neutralizuoti likusį teršalų kiekį (5–10 proc.), kurio negalime sumažinti, nes neturime tam reikalingų technologijų arba jos yra per brangios, galime kalbėti apie anglies dioksido šalinamą. (…). Tačiau CO₂ šalinimo negalime naudoti vietoj išmetamų emisijų mažinimo. Tai yra papildoma priemonė“, – priduria jis.

Dalis įmonių jau privalo mažinti savo sukuriamą taršą per apyvartinius taršos leidimus

G. Vulturius atkreipia dėmesį ir į tai, kad CO₂ kompensavimą savanoriškai gali vykdyti visi ŠESD emisijas išmetantys juridiniai arba fiziniai asmenys, kurie nedalyvauja ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemoje.

Savo ruožtu Aplinkos ministerijos Klimato politikos grupės vyriausioji specialistė I. Kragnytė priduria, kad dalis įmonių savo sukuriamą taršą privalo mažinti per atsiskaitymą apyvartiniais taršos leidimais.

„Itin taršios įmonės (komercinės aviacijos bendrovės, elektros ir šilumos gamybos įmonės, energijai imlūs pramonės sektoriai, pavyzdžiui, naftos perdirbimo įmonės, plieno, cemento, stiklo ir popieriaus gamybos bendrovės) yra įtrauktos į ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistemą ir už išmestą ŠESD kasmet turi atsiskaityti apyvartiniais taršos leidimais. Įmonės ir pramonės sektoriai, kurie nepatenka į Apyvartinių taršos leidimų sistemą, taip pat raginami mažinti savo emisijas, o kompensacinį mechanizmą taikyti tik toms emisijoms, kurių neįmanoma išvengti“, – sako I. Kragnytė.

Europos parlamentas praneša, kad ES apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema siekiama sumažinti pramonės išmetamo anglies dioksido kiekį, įpareigojant įmones turėti leidimą už kiekvieną toną išmetamo CO₂.

Apyvartinių taršos leidimų prekybos sistema yra pasaulyje pirmoji ir didžiausia anglies dioksido rinka. Ji reguliuoja apie 40 proc. visų ES išmetamų ŠESD ir apima apie 10 tūkst. ES elektrinių bei gamybos įmonių.