Išanalizavęs aštuonių draudimo įmonių investicinio gyvybės draudimo investavimo krypčių valdymo praktiką, didžiausių pagal turtą investavimo krypčių rezultatus ir mokesčius, Lietuvos bankas atkreipė dėmesį į taisytinus dalykus.

"Ir toliau nuosekliai sieksime skaidrinti investicinio draudimo produktų pardavimo ir valdymo praktiką, kad būtų kuriama didesnė pridėtinė vertė Lietuvos gyventojams", – sako Lietuvos banko Priežiūros tarnybos direktorė Jekaterina Govina.

Per daug optimistiška

Beveik visos gyvybės draudimo įmonės investavimo krypčių rezultatus skelbia savo interneto svetainėse. Tačiau eiliniam vartotojui, neturinčiam su ekonomika ar finansais susijusio išsilavinimo ar darbo patirties, suprasti šiuos rezultatus yra sudėtinga. Pavyzdžiui, kai kurios bendrovės, skelbdamos ilgesnio nei vienų metų laikotarpio investavimo krypčių rezultatus, nurodo tik absoliučiąsias viso pasirinkto laikotarpio (5 m.), o ne metų grąžą.

Klientams rodomi prognozuojami investavimo krypčių rezultatai daugeliu atveju yra pernelyg optimistiniai.

Lietuvos banko teigimu, klientams rodomi prognozuojami investavimo krypčių rezultatai daugeliu atveju yra pernelyg optimistiniai ir neatitinka klientų prisiimamos investavimo rizikos. Parenkant įvairių scenarijų palūkanų normas, draudimo bendrovėms rekomenduojama naudoti kuo ilgesnį duomenų laikotarpį (pageidautina bent 15 m.). Jei investavimo kryptis neturi tiek istorinių duomenų, gali būti naudojami lyginamojo indekso ar kitos panašios priemonės duomenys.

Investavimo kryptys

Pasak tyrimo autorių, investavimo kryptį sudarančių investavimo objektų atrankos procesas draudimo įmonėse dažnai nėra aiškus. Draudimo įmonės turėtų nustatyti kriterijus, pagal kuriuos atrenkami fondai ir kitos investicinės priemonės, į kurias investuojamos lėšos. Jos taip pat turėtų paaiškinti, kaip atliekama investavimo krypčių rezultatų stebėsena, kuri apimtų draudėjams siūlomų investicinių fondų patikimumo, taikomų mokesčių, grąžos ir rizikos analizę.

Vertinant draudimo įmonių investicinio gyvybės draudimo lėšų investavimo praktiką, pastebėta nemažai sričių, kur egzistuoja galimas interesų konfliktas. Pavyzdžiui, draudimo įmonės rinkdamosi kur investuoti, pirmenybę teikia tam tikriems partneriams arba tos pačios įmonių grupės įmonėms, vengia keisti investavimo kryptis, kurių rezultatai blogi, nesiekia ieškoti klientui pigesnių investavimo alternatyvų. Šias situacijas bendrovės turėtų vertinti kaip galinčias kelti interesų konfliktus ir atitinkamai keisti investavimo praktiką.

Tos pačios grupės fondai turėtų būti pasirenkami tik tuo atveju, jei jie pagal grąžos, taikomų mokesčių, kokybės ir kitus įmonės nustatytus objektyvius kriterijus nenusileistų kitų valdytojų valdomiems fondams ir įmonė turėtų turėti aiškių tokį pasirinkimą pagrindžiančių įrodymų.

Už ką ima mokestį?

Draudimo įstatyme nustatyta, kad draudikas negali imti investicijų valdymo mokesčio, jei pats investavimo krypčių nevaldo. Tačiau Lietuvos bankas atkreipė dėmesį, kad iš įmonių interneto svetainėse pateiktos informacijos dažniausiai nėra aišku, ar jos pačios valdo kryptis, ar ne, todėl klientams gali būti sunku suprasti, ar įmonė turi teisę į investicijų valdymo mokesčius.

Iš draudimo įmonių klientams pateikiamos informacijos nėra aišku, kokie mokesčiai yra įtraukti į investicinio vieneto vertės skaičiavimą. Draudimo įmonės taiko ne tik su investicijų valdymu susijusius mokesčius, bet ir kitus atskaitymus, pavyzdžiui, sutarties administravimo, kurie mažina investuotą turtą, apie kuriuos skelbiant draudimo įmonių rezultatus net neužsimenama.