Kodėl tremtis vieniems liko sunkiu iššūkiu, o kitiems tapo trauma? Kodėl vieni ištvėrė kankinimus, o kiti – ne, vieni kolaboravo su sovietų valdžia, o kiti išliko tiesūs ir tvirti? Atsakymų į šiuos klausimus ieškojome kartu su Lietuvos kognityvinės ir elgesio terapijos asociacijos ir Lietuvos įsisąmoninimu grįstos psichologijos asociacijos prezidentu psichoterapeutu Juliumi Neverausku.

Prabėgus dešimtmečiams nuo sovietų vykdytos masinės Lietuvos gyventojų tremties pradžią ženklinančių 1941 m. birželio 14 d. įvykių, lengviau įvertinti juos iš laiko perspektyvos. Ateina metas pažvelgti ne tik moraliniu, etiniu, bet ir psichologiniu požiūriu, kuris randa net kankintojų, budelių elgesio paaiškinimą. Vis dėlto šiuo interviu nesiekiame ieškoti pateisinimo budeliams. Pokalbio metu bandėme pažvelgti ir į tamsiąsias, ir į šviesiąsias žmogaus prigimties kertes.

– Vienus žmones tremtis palaužė, kitų – ne. Nuo ko tai priklauso?

– Visi mes reaguojame ne į pasaulio įvykius, bet į savo mintis apie pasaulio įvykius, pasaulio įvykių interpretaciją.

Tokių įvykių kaip tremtis įtaka labai skiriasi, priklausomai nuo žmogaus asmenybės. Šiuo atveju, kalbėdamas apie asmenybę, turiu galvoje jo įsitikinimų apie save, kitus ir pasaulį, taip pat taisyklių, kaip patenkinti savo poreikius, visumą. Įsitikinimai apie save – tai suvokimas, ar aš šiame pasaulyje esu priimamas, mylimas, ar nepriimamas, nemylimas. Žmonės, kurie įsitikinę, kad jie yra priimami, mylimi, nes juos mamos mylėjo pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais, atliepė jų poreikius, gali labai skirtis nuo tų, kurių nemylėjo, neatliepė poreikių. Tie, kuriuos mylėjo, daug lengviau adaptuojasi bet kurioje naujoje aplinkoje.

Kitas įsitikinimas yra susijęs su savo gebėjimais – ar aš galiu tvarkytis su iššūkiais? Jis priklauso nuo to, kiek tėvai, augindami mus, leido mums eksperimentuoti, klysti, skatino mūsų elgesį, gyrė mus už klaidas ir skatino iš jų mokytis. Jei tai buvo skatinama, tie žmonės prisitaikys, adaptuosis daug geriau. Taip pat gali būti įsitikinimai apie pasaulį – apie tai, ar jis saugus, ar ne. Pasaulis yra visoks, tačiau šiuo metu – daugiau saugus nei nesaugus. Šie įsitikinimai taip pat lemia prisitaikymą.

Įsitikinimai yra susiję ir su kitais žmonėmis – ar kiti žmonės yra mane priimantys, geri ar blogi. Teisingas atsakymas: žmonės yra visokie, tačiau daugiau geri nei blogi.

Priklausomai nuo visų šių įsitikinimų, kai įvyksta dideli gyvenimo pokyčiai, vieni mato problemas, o kiti – galimybes. Visada, kur yra problema, ten yra ir galimybė. Dalis žmonių pasinaudos galimybėmis, o dalis greičiausiai matys tik problemas ir nepasinaudos galimybėmis. Matydami tik problemas, jie jausis blogai.

– Štai du atvejai. Vienas žmogus buvo išvežtas į Sibirą už realią veiklą prieš sovietų valdžią. Kitas buvo ištremtas, kaip sakoma, už nieką: ūkininkas ankstų vasaros rytą kaip stovi buvo išvežtas į amžinąją žiemą ir, greičiausiai, net nesuprato, už ką. Kuriam išgyventi tremtį buvo lengviau?

– Niekada nebūna vieno faktoriaus, atsakingo už žmogaus likimą. Jį labai stipriai paveikia mano minėti įsitikinimai. Sakyčiau, daug svarbiau nei ištrėmimo būdas yra žmogaus įsitikinimai. Žmogaus biologiniai ypatumai, jo psichologinis, fizinis atsparumas taip pat yra labai svarbūs. Jeigu žmogus yra psichologiškai atsparus, net tokie iššūkiai kaip tremtis jį sustiprina. Kai jis nugali iššūkius, išmoksta daugiau ir tampa stipresnis. Ištrėmimo būdas nėra pats svarbiausias, sakyčiau, vienas mažiau svarbių.

Galima sakyti, kad tas žmogus, kuris vertybiškai veikė prieš sovietų valdžią ir žinojo, kad gali būti nubaustas, buvo geriau pasiruošęs negu tas, kuris buvo netikėtai ištremtas. Šiam žmogui gali išsivystyti aukos sindromas – suvokimas, kad pasaulis yra neteisingas, aš esu nuskriaustas ir pan. Tai gali sukelti bejėgiškumo ir beviltiškumo būklę. Toks įsitikinimas atima iš žmogaus galias. Tas žmogus, kuris realiai veikė prieš sovietų valdžią, liks įsitikinęs, kad jis gali kažką daryti, gali priešintis, gali veikti. Jis nejaus bejėgiškumo, beviltiškumo.

Kalbant apie tremtį, tai yra vienas didžiausių gyvenimo iššūkių. Ne pats didžiausias, bet jis gali būti susijęs su didžiausiu gyvenimo iššūkiu. Toks iššūkis yra artimiausių žmonių mirtys.

Turime atskirti iššūkį nuo psichologinės traumos. Iššūkis dažnai tampa trauma, bet nebūtinai. Trauma yra iššūkis ir stresas, paliekantys ilgalaikių padarinių.

Požiūris: teigiama, jeigu žmogus psichologiškai atsparus, net tokie iššūkiai kaip tremtis jį sustiprina / Artūro Morozovo nuotr.

– Vadinasi, vieniems tremtis liko iššūkiu, o kitiems tapo trauma?

– Taip. Galbūt tokių, kuriems tremtis liko iššūkiu, yra mažuma. Bet aš ir pats pažįstu žmonių, kurie adaptavosi. Jie priėmė tai kaip, galima sakyti, traumuojantį iššūkį, bet su juo susitvarkė, kažkaip prisitaikė. Ir grįžę prisitaikė – juk, kaip sakoma, ir Garliavą pastatė tremtiniai. Jie grįžo nesugniuždyti – čia kūrė gyvenimus.

Žmogus buvo kaltas jau vien dėl to, kad yra gyvas lietuvis, o jei dar truputį pasiturintis, tai 100 proc. kaltas. Lygiai taip pat kalba dabartiniai Rusijos propagandininkai.

Taigi, vieni žmonės prie tremties prisitaikė geriau, jie išmoko tam tikras gyvenimo pamokas. Šeimos tapo stiprios, nes tokie iššūkiai kaip tremtis juos labai sutelkė. Kiti grįžo palūžę, be vilties. Tie, kurie nepalūžo, veikė toliau – žinome buvusių tremtinių, kurie atkūrus nepriklausomybę tapo Seimo nariais, verslininkais.

Sovietų valdžios tikslas nebuvo vien tik bausti jėga. Jos tikslas buvo sunaikinti lietuvių inteligentiją apskritai. Žmogus buvo kaltas jau vien dėl to, kad yra gyvas lietuvis, o jei dar truputį pasiturintis, tai 100 proc. kaltas. Lygiai taip pat kalba dabartiniai Rusijos propagandininkai – esą visi lietuviai kalti. Skleidžiamas labai žiaurus naratyvas.

– Kalbant apie norą prisitaikyti ir prisitaikymą prie sovietmečio sąlygų: ar patyrusieji tremtį kaip traumą labiau siekė prisitaikyti ir savo vaikus skatino tai daryti?

– Manau, kad ne. Mes matome traumuojančias situacijas iš kartos į kartą, ir aš, kaip psichoterapeutas ir psichoterapeutų mokytojas, matau, kaip mūsų istorija labai aiškiai daro įtaką mūsų matymui, savęs, pasaulio identitetui, mūsų nesaugumo jausmui ir t.t. Psichologė Danutė Gailienė apie tai yra parašiusi knygą „Ką jie mums padarė“. Juk panašių kaip tremtis traumuojančių situacijų Lietuvoje būta ir anksčiau – XIX a. ir dar anksčiau. Pastarųjų dviejų šimtmečių istoriniai įvykiai labai stipriai paveikė mūsų, kaip tautos, psichologiją. Buitinis pavyzdys – Lietuvoje labai ilgai vyrų buvo daug mažiau nei moterų, nes daug jų žūdavo. Ir tik dabar mes matome, kaip atsitiesia moterys – jos tik dabar įtvirtina savivertę. Anksčiau iš kartos į kartą keliavo posakis: bet koks vyras yra geriau nei jokio. Tai neaugino moterų savivertės, priešingai – ją žlugdė.

Tokie žmonės kolaboravo. Jiems, kaip šakalams ar hienoms, būdinga glaustis prie stipresnių.

– Kai kuriuos žmones sovietai palaužė taip, kad jie tapo vadinamaisiais kolaborantais – prisiminkime partizanų Juozo Lukšos-Daumanto ir Adolfo Ramanausko-Vanago išdavimo atvejus, kai išdavė vadinamieji savi. Žiūrint iš psichologinės pusės, nuo ko priklauso, ar žmogus išduos buvusius bičiulius, taps kolaborantu, ar iki galo liks ištikimas savo įsitikinimams?

– Tai priklauso nuo žmogaus gyvenimo taisyklių. Kai kurie žmonės vadovaujasi taisykle: turiu išlikti bet kokia kaina. Kad išliktų, jie gali net nužudyti. Jiems didžiausia vertybė yra išlikti, o visos kitos vertybės – daug žemesnio lygmens. Tokie žmonės kolaboravo. Jiems, kaip šakalams ar hienoms, būdinga glaustis prie stipresnių. Tai apskritai būdinga gyvūnų gaujoms – paklusti stipresniam.

– Kankinimus, kuriuos dažnai naudojo sovietinių represinių struktūrų atstovai, vieni žmonės labiau ištvėrė, kiti – daug mažiau. Ar galima kaltinti žmogų dėl to, kad jis, neištvėręs sunkių kankinimų, išdavė buvusius bendražygius?

– Tai labai jautrus, kontroversiškas klausimas. Žiūrint, iš kieno perspektyvos to išdavusiojo bendražygius elgesį vertinsime. Jei iš jo bendražygių perspektyvos – toks žmogus kaltas. Bet jeigu su atjaučiančiu žvilgsniu pažiūrėtume žmogiškąja prasme, tas žmogus biologiškai ir psichologiškai buvo toks, koks buvo. Jis nekaltas, kad jo vaikystė buvo tokia, kokia buvo, kad jis gimė biologiškai jautresnis skausmui.

Plačiąja prasme žiūrint iš psichoterapinės perspektyvos, niekas dėl nieko nekaltas. Net ir tie, kurie žudo, nekalti. Su kreiva šypsena galiu pasakyti, kad tie, kurie žudė ir kankino, turėjo labai sunkią vaikystę. Ir dabar kare Ukrainoje tai matome. Rusija į ten specialiai siunčia tuos, kurie turėjo žiaurių patirčių, kurios paskui jiems leidžia tapti tuo, kuo jie tampa, – žudikais, kankintojais.

Jei žiūrėtume giliai ir plačiai psichoterapine prasme, mes nekalti dėl to, kokie mes susiformavome. Tačiau praktine prasme už visuomenės normų neatitinkantį elgesį žmonės yra baudžiami. Vis dėlto kada nors, tikiuosi, žmonija pasieks tokį išsivystymo lygį, kad tuos žmones gydys, o ne baus.

Padariniai: pasak J. Neverausko, už nieką ištremtas žmogus galėjo patirti aukos sindromą – suvokimas, kad pasaulis yra neteisingas, galėjo sukelti bejėgiškumą ir beviltiškumą. (Asmeninio arch. nuotr.)

– Turbūt apie kiekvieną žudiką galima sukurti labai jautrų filmą, kurį žiūrėdami apsiverktume pamatę, koks jo gyvenimas buvo iki tol, kol jis tapo žudiku?

– Taip.

– Jei žmogaus sugebėjimas pakęsti fizinius kankinimus sietinas su vadinamuoju skausmo slenksčiu ir tai nėra kažkoks didvyriškumas – tai yra žmogaus bendros neurofiziologinės būklės dalis, vadinasi, negalima labai stipriai smerkti tų, kurie neištvėrę kankinimų kažką išdavė?

– Didžiąja dalimi – taip. Reikėtų kalbėti ne tik apie fizinio, bet ir apie psichologinio skausmo, psichologinės kančios toleravimą.

– Turbūt negalime ir kiekvienas apie save 100 proc. tvirtinti: aš tai tikrai taip nepadaryčiau, kankinamas nieko neišduočiau, nes nė vienas nežinome, kaip pasielgtume?

– Tiesa, kol tokioje situacijoje nebuvome, nežinome.

– Kai kurie sugrįžusieji iš tremties toliau kentėjo nuo sovietinės sistemos: negalėjo dirbti tam tikrų darbų ir pan. Tačiau, kai atsirado galimybė įsilieti į Sąjūdžio gretas, jie to nepadarė – liko nuošalyje. Taigi, jie negalėjo realizuotis sovietmečiu, tačiau to nepadarė nei Atgimimo, nei atkurtos nepriklausomybės metais, nors jau galėjo tapti centrinėmis figūromis. Kodėl?

– Atsakysiu su šypsena: visi gali būti milijonieriais, bet ar būna? Arba – visi gali užmegzti labai gerus, brandžius romantinius santykius, sukurti labai brandžią ir tvirtą šeimą, bet ar sukuria? Taigi, galimybės ir jų realizacija labai skiriasi. Tai priklauso nuo žmogaus įsitikinimų, biologinės būsenos konkrečiu metu, psichologinės būsenos, gal nuovargio, gal kaltės, gal baimės jausmo. Tarp mano pažįstamų žmonių yra tokių, kurie buvo labai stipriai nukentėję nuo sovietų valdžios ir niekaip nepatikėjo, kad Lietuva jau laisva, – jie vis tiek bijojo sovietų valdžios. Greičiausiai ir šiuo metu yra tokių senukų, gyvenančių su baimės jausmu. Nes baimės jausmas gali įsišaknyti labai labai giliai, jis perduodamas iš kartos į kartą – vaikams, anūkams. Jis vis švelnėja, bet grėsmės akivaizdoje gali ir vėl susiaktyvinti – kaip dabar, karo Ukrainoje akivaizdoje.

– Ar psichologinę traumą patyrusi moteris sugebės savo dukrą išauginti kaip laimingą moterį?

– Reikėtų šnekėti ne apie psichologinę traumą patyrusią moterį, bet apie jaučiančią tos traumos padarinius. Moksliniai tyrimai rodo, kad net seksualinė prievarta, kuri yra labai baisus dalykas, dalį žmonių dėl jų tam tikrų ypatumų paveikia daug mažiau nei kitus. Tai priklauso ne nuo traumos pobūdžio, bet nuo jos padarinių tai moteriai. Jeigu tie padariniai suformavo įsitikinimą, kad visi vyrai – žvėrys, arba dar blogiau – visi vyrai blogi, bet tik jei turi vyrą, esi vertinga moteris, tai šią žinutę moteris perduos savo dukroms. Užaugusios tos dukros rinksis vyrą, besiremdamos tokiu įsitikinimu. Psichoterapinė praktika rodo, kad užaugusios jos išsirenka negatyvų, smurtaujantį vyrą.

– Kaip moteriai susidoroti su trauma, kurią palieka seksualinė prievarta, kad ji išvengtų visą gyvenimą besitęsiančių padarinių?

– Tam skirtos specialios psichoterapijos rūšys. Bet kokia psichoterapija čia netinka. Jeigu tik nueini pasikalbėti į mokamas ar nemokamas konsultacijas – gali būti neigiama patirtis, kurią patyrusi moteris gali jaustis dar blogiau. Yra specialios metodikos, kaip kognityvinė ir elgesio, schemų terapija, kurios taiko specialius veiksmingus metodus toms traumoms gydyti. Taikant specialias metodikas, galima ir labai greitai žmogui padėti – per vieną kitą seansą. Man yra tekę ne kartą padėti žmonėms, kurie kelias dešimtis metų jaučia labai sunkius tokios psichologinės traumos padarinius. Po kelių seansų viskas susitvarko. Tačiau atkreipiu dėmesį, kad tokiu atveju vien pasikalbėjimo su psichologu neužtenka.

– Apibendrinant: ar galima psichologinės traumos perdavimo iš kartos į kartą grandinę nutraukti patiems, be psichologinės, psichoterapijos pagalbos?

– Visko būna – žinomas atvejis, kai žmogus pats sau išsioperavo apendicitą. Kaip minėjau, net ir su specialistų, psichologų, psichoterapeutų pagalba, jei netaikomos tam tikros metodikos, su tokiomis traumomis susidoroti nepavyksta. Patiems žmonėms savarankiškai tai padaryti pavyksta labai retai.