– Ar dažnai girdite tokius nusiskundimus, kad štai baigėsi šventės, tapo liūdna, niūru?

– Tikrai taip, tenka. Dar senais laikais, kai dirbau neprivačioje poliklinikoje, vasaris būdavo pats liūdniausias mėnuo. Daugiausiai žmonių kreipdavosi. Po švenčių kai kuriems liūdesį kelia ne tik niūrus oras, tamsa, bet ir ištuštėjusi piniginė. Juntamas  tuo metu toks dėmesio išsikoncentravimas. Žmogus trinasi iš kampo į kampą, lyg ir jau reikėtų pradėti kažką daryti, bet dar sunku aktyviai veikti. Kaip sakoma, apima tokia „oro uosto“ būsena, kai nieko neveiki, bet laimės nėra. Tai nėra poilsis, nėra relaksacija. Dažniausiai žmogus „atrajoja“ galvoje tas pačias mintis, jam sunku susikoncentruoti ir normaliai patirti tą laimę. Tai – viena būsena.

Antras dalykas – po švenčių ateina nusivylimas. Atrodė, kad šventės turėjo būti stebuklas, kuris nušvies visą likusį gyvenimą, bet, matyt, jos buvo panašios į įprastas, stebuklo neįvyko. Ir stinga to bendrystės jausmo, nes visi sėdi žiemą sulindę savo urveliuose, mažiau judesio. Tamsu, nyku, nesinori į lauką nosies kišti. Manau, liūdesys užpuola, nes daugeliui trūksta bendravimo, nes per šventes jo nepakako arba jis buvo ne toks. Taip pat – judėjimo. Visa tai sumažina motyvaciją, žmogus tarsi įkrinta į tokią lengvą depresijos būseną ir jam stinga  jėgų staiga imti ir panorėti kažką daryti.

Visas LNK reportažas vaizdo įraše:

– Ar reikia save versti kažką daryti, ar geriau tiesiog išlaukti šį periodą? Kokių duotumėte receptų?

Po švenčių kai kuriems liūdesį kelia ne tik niūrus oras, tamsa, bet ir ištuštėjusi piniginė.

 

– Labai teisingai pasakėte. Iš tiesų abu sprendimai yra geri. Vienas yra meškos, kuri miega žiemos miegu, sprendimas. Tiesiog reikia liautis save graužus, kad kažkas ne taip. Pasakyti sau: „Ai, truputėlį čia ilsiuosi, patinginiauju, man malonu, kaifuoju“. Tas tinginiavimas pačiam greitai atsibosta ir savaime atsiranda noras kažką veikti. Svarbiausia tai daryti be savigraužos. Ir vengti užstrigusios plokštelės arba tos vadinamos oro uosto būsenos, kai galvoje sukasi tos pačios užstrigusios mintys.

Kitas dalykas. Čia jau iš depresinės būsenos išeinant – sakoma, mūsų emocijos mums pasidaro nebe vedliai. Tokiu atveju mums reikia paimti ir prisiversti daryti tai, kas anksčiau teikdavo džiaugsmo. Jei džiugindavo pasivaikščiojimas gryname ore, einame į lauką. Džiugindavo draugų lankymas? Pirmyn – pas draugus. Nors daugeliui atrodo, ką aš tokios nuotaikos veiksiu tens, tačiau tai labai veiksminga. Juk apetitas atsiranda bevalgant.

– Ar veiksminga, pavyzdžiui, šviesų terapija? Namuose susidegti visas šviečiančias lemputes,  numojus ranka į sąskaitas...

– Tos lempos, kurios suteikia labai daug šviesos, nedaro didelio poveikio, kai žmogus tikros depresijos būsenoje. Bet jei šviesa apskritai jums kelia nuotaiką, puiku, užsidekite lempų, įsijunkite linksmesnę muziką. Dar siūlyčiau pritūpimų padaryti ar pašokti – judėjimas veikia pozityviai.