Anot jos, su išvaizda eksperimentuojantys paaugliai stengiasi įgyti savarankiškumą, o vidutinio amžiaus žmonių bandymas būti jaunatviškiems rodo krizę.

– Ar tikrai įvaizdis šiandien yra viskas?

– Dabar madinga kalbėti apie tai, ką tu valgai, ką esi apsirengęs ir pan. Iš dalies apranga ir išorė atspindi žmogaus vidinę būseną. Ryte nueiname prie spintos, ją atsidarome ir, ilgai negalvodami, pasirenkame. Jei mūsų nuotaika prasta, esame prislėgti ir nusiminę, aprangoje gali vyrauti tamsesnės spalvos. Jei esame nusiteikę gerai, spalvos – ryškesnės, gyvybingesnės.

Turime patarlę, sakančią, kad žmogų sutinkame pagal išvaizdą, išlydime pagal protą. Manau, kad kito žmogaus išvaizda ir pirmas įspūdis lemia nesąmoningą kito žmogaus suvokimą. Žiūrėdami į žmogų, jo kūno kalbą, veido išraišką, aprangą, priskiriame jam tam tikras savybes.

– Ar pirmas įspūdis gali kisti? Ar yra galutinis?

– Kito žmogaus ryškūs išoriniai atributai mums siejasi su ankstesniais mūsų patyrimais. Jei šie patyrimai geri, kito žmogaus atžvilgiu esame nusiteikę pozityviai. Jei yra kažkas, kas provokuoja mumyse nusivylimą, žmogui priskiriame atitinkamas savybes, juo nepasitikime. Žinoma, pabendravę galime savo požiūrį pakeisti.

– Kaip nesuklysti kuriant savo įvaizdį? Kas lemia tai, kaip atrodome?

– Pirmiausia reikėtų kalbėti apie savęs pajautimą ir savo kūno suvokimą. Kūno vaizdas susiformuoja labai anksti, tai gana sudėtinga. Nėščia, kūdikio besilaukianti moteris savo mintyse kuria fantazijas, kaip kūdikis atrodys. Dažnai tose fantazijose matoma lytis, kūno vaizdas, įsivaizduojamas tam tikro amžiaus vaikas.

Kai kūdikis gimsta, jo motina reaguoja į jo kūną, lytį, akių spalvą ir pan. Tai pasąmoningi dalykai, bet jie turi įtakos. Gimęs kūdikis nežiūri į veidrodį, pirmasis jos veidrodis – motinos akys. Tai, kaip mama mato ir atspindi kūdikį, suteikia vaikui jausmą, koks jis yra. Jei mama juo džiaugiasi, vaikas gauna informaciją, kad jis priimtas, saugus, su juo viskas gerai.

– Paauglystėje eksperimentuojama su savo išvaizda. Dažnai tėvams tai nepatinka.

– Tai ir turi nepatikti tėvams. Jei paauglių tėvai protingi ir galvoja ne apie save, o vaiką, jie bandys suprasti, kas vyksta paauglystėje. Juk tai kritinis periodas, kai paauglys stengiasi įgyti autonomiją ir atsiskirti nuo tėvų.

O kaip galima atsiskirti? Tai galima daryti protestuojant ir parodant, kad esi kitoks. Paauglystės atributais dažnai būna spygliai, išsiskiriantys auskarai, drabužiai, plaukų spalva. Jei tėvai į tai žvelgia paprastai, nekovoja, šis periodas praeina savaime. Tačiau jei įsitraukiama į kovą tarp autonomijos ir priklausomybės, paaugliai kovoja labai ilgai ir nuožmiai.

– Kodėl kai kurie paaugliai neišlenda iš juodų ar per didelių drabužių? Jie tarsi nori išsiskirti, bet, būdami juodi, susilieja su minia.

– Jei paauglys rengiasi juodai, tai irgi jo būsenos atspindys. Tai reiškia, kad paauglys nekaip jaučiasi. Jei paauglės slepia savo kūną po dideliais drabužiais, didelė tikimybė, kad jos nepriima savo moteriškumo, kūno, kuris keičiasi. Jos tarsi neigia ir ignoruoja pasikeitimus. Paaugliai, visą laiką besirengiantys juodai ir slepiantys savo kūną, man keltų nerimą. Manyčiau, kad jiems kažkas negerai ir reikia pagalbos.

– Yra suaugusių žmonių su mėlynos spalvos plaukais, auskarais įvairiose kūno vietose, kitais atributais. Ką tai rodo?

– Tai rodo krizę. Be paauglystės, žmogaus gyvenime yra ir daugiau krizių. Kita labai rimta krizė – vidutinio amžiaus. Jos metu dažnai vyksta savojo vaizdo keitimas. Sulaukus vidutinio amžiaus, dažnai susirūpinama savo sveikata, tai gerai.

Dalis žmonių nori išlikti jauni ir nesenti. Tuomet atsiranda įvairių atributų, paprastai būdingų paauglystėje. Tačiau žvelgiant iš šalies, tai kelia šypseną. Juk grįžti laiku neįmanoma.

– Kokią įtaką įvaizdžiui turi reklama, popkultūra?

– Tai turi nemažą įtaką. Dabar vyrauja grožio kultas, ypatingas kūno suvokimas. Kūnas turi būti tobulai lieknas, tai veikia. Tačiau ir Viktorijos laikais moterys vaikščiojo su korsetais, jų liemens apimtis būdavo 45–55 cm.

Mergaitės pradėdavo korsetus nešioti nuo šešerių metų, niekas nemąstė apie sveikatą, nors liemens suspaudimas reiškia tai, kad vidaus organai taip pat suspaudžiami. Kai vidaus organai suspaudžiami, vystosi silpnumas. Taip moteris tapo žavinga, galinti lengvai nualpti, silpna.

– Kuo ypatingas mūsų laikų grožio kultas?

– Yra dalykų, kurie šiais laikais pakankamai laisvi. Nėra griežtai apibrėžtų ribų, kas būdinga moterims, o kas būdinga vyrams. Nebėra lyčių išskirtinumo, tai neblogai. Tačiau kiti kūnui keliami reikalavimai daro žalą. Manekenės tarsi propaguoja nesveiką liesumą, o jis labai rizikingas, ypač paauglystėje.

Paauglystėje mergaitės kūnas ima keistis, atsiranda apvalumai, antrieji lytiniai požymiai. Mergaitė turi priimti savo kūno vaizdą. Tačiau jei tas vaizdas nesisieja su įsivaizduojamais reikalavimais ir jiems prieštarauja, kūno pasikeitimų nesinori priimti. Taip atsiranda valgymo sutrikimai, dietos ir pan. Be to, portaluose kasdien pasirodo informacijos apie dietas, maistą.

– Ką manote apie plastines operacijas?

– Manau, kad jei žmogus priima savo kūną, yra juo patenkintas, jam nereikia kūno plastikos. Plastinės operacijos daugiau reiškia vidinį nesaugumą, nepasitenkinimą savimi, tuomet norisi save tobulinti. Galima kalbėti ir apie narciziškąją žmogaus pusę – jis nepatenkintas savimi ir nori būti vis gražesnis. Žinoma, yra situacijų, kai kūno plastika reikalinga, bet jų tikrai mažiau.

Pasididinus lūpas ar krūtinę neatsiranda daugiau moteriškumo. Gal tik išoriškai, kiek to mato kiti. Tačiau moteris, net ir pasikeitusi, lieka ta pati. Išorinius dalykus galima paveikti, bet vidiniai taip lengvai ir paprastai nepasiduoda.

– Pastaraisiais metais tarp jaunų vyrų tapo populiaru auginti barzdas. Ką tai rodo?

– Tai rodo vyriškumą, barzda – vyriškumo atributas. Dabar, ypač žvelgiant į aprangą, lytiškumas nėra labai išskirtas. Moterys į darbą vaikšto dėvėdamos kostiumėlius, kelnes, vyrai taip pat. Vyriškumo labai trūksta, o barzda – to atributas, siejasi su galingais kariais, jėga.