Kita Lietuva

Ligoninių pažintys mezgamos tarsi iš išvirkščiosios pusės – gali nežinoti pavardės, vardą gali atstoti koordinatės palatoje ("Moteris prie lango"), tačiau kone iki lotyniškų terminų pažinsi svetimos ligos istoriją, atmiežtą svetimos šeimos dramos peripetijomis. Pažintis su palatos kaimynų įpročiais, skleidžiamais garsais, kvapais, kalbėjimo maniera ar dienos rutina geriau nei ESBO stebėtojai patikrina mūsų tolerancijos lygį.

Kai kurios šių draugysčių tęsiasi ir šiapus, imama bendrauti šeimomis, kai kurios ištirpsta taip pat greitai, kaip ir užsimezgė. Atsitraukia kartu su gerą antibiotikų dozę gavusiomis bakterijomis, išnyksta greičiau, nei sugyja operacijų pjūviai.

Kartais susipažįstama net nebendraujant. Iš nė neklausant nugirstų medikų žodžių, neprislopintų ligonių ir artimųjų pokalbių, kojūgaly iškabinto ligonlapio ir atviros paskyros feisbuke, gali susipažinti su žmogumi iš kito pasaulio. Iš tos kitos Lietuvos, kurią iki šiol žinojai kaip metaforą, apie kurią rašei ir skaitei daugiau vertindamas statistinius rodiklius bei apibendrinimus. Tavo ir kitoje Lietuvoje gali skirtis ne vien atlyginimo vidurkis – daug svarbesni vertybių skirtumai.

Gal net gerai, kad mano pažintis su mergina iš kitos Lietuvos buvo vienkryptė (nesu tikra, ar ji spėjo mane įsidėmėti daugiau nei tik kaip moterį prie lango). Kažkodėl manau, kad artimesnio pokalbio metu neišvengiamai išlendančios detalės apie mano laimingą šeimą ir vaikus jai būtų buvusios skaudesnės už fizinį skausmą.

Jei nori šokt...

"Prisėsk. Neverk. Kiek mes čia lauksim? Iki pirmos? Negalėsiu tiek laukti. Tu žinai… Ne, negalėsiu. Gi žinai visą padėtį… Prigulk. Telefoną pasiimk, pažaisk…" – pasilabinusi už save ir už paaugliškos išvaizdos merginą į pastarąją kreipėsi pusamžė moteris.

Apsigaubusi ligoninės chalatu palatos naujokė įsivertė į jai paskirtą lovą. Putlaus kūno, apskritaveidė, vaikiškų bruožų, tamsius plaukus atsainiai susipynusi į kasą ji veikiau buvo panaši į aštuntokę, kurią, per pamokas ūmaus apendicito skausmo suriestą, greitukės ekipažas per klaidą atgabeno ne į vaikų, bet į suaugusiųjų chirurgijos skyrių.

"Pažaisk, pažaisk. Aš turiu eiti. Ar gerti turim? Ai, juk tau negalima...", – stengdamasi mažiau švepluoti retadante burna kalbėjo vyresnioji. Užuot bent apsikabinimu guodusi jaunėlę, ji vis murmėjo apie tai, kad turi skubėti. Antrindamas nervingiems judesiams moters žvilgsnis veltui blaškėsi po palatą ieškodamas dialogo partnerio. Matyt, neapsikentusi netylančio kūkčiojimo ir šnabždesių į koridorių išsliūkino vizito operacinėje nervingai laukianti Rimto Veido Blondinė Nepriekaištingu Makiažu. Ūmai pritilo ir nuo pasirodymo čiauškėjusi Brunetė: savo džiaugsmą būsima planine "nedidele operacija" – tiksliau, galimybe bent savaitę pailsėti nuo darbo bei rūpesčių trim sūnumis – ji dalijosi su "Silva Rerum" ("Įsivaizduokit, dar neskaičiau! Pasižadėjau sau: kol sirgsiu, privalau perskaityti").

Mintys apie antrąkart gyvenime laukiančią operaciją, nepataisomos optimistės mantra "viskas bus gerai" ir ūmai apėmęs nesunkiems ligoniams būdingas egoizmas nugalėjo ir mano ydą – keistą prigimtinę pareigą išklausyti visų, norinčių pasiguosti.

Neradusi pokalbio partnerės naujokės kompanionė netrukus išskubėjo palikdama vis pakūkčiojančią jaunėlę. Žvilgsnį sutelkusi į telefono ekraną putliais pirštais ši kažką rašė, tuo pat metu klausydama kitos Lietuvos hitų. "Jei nori šokt.." – iš ausinių gerokai per garsiai džiūgavo Saulius Prūsaitis. Vis lėčiau judindama pirštus mergina užsnūdo.

"Kuri čia ...aitė? Važiuojam", – punktualios it iš serialo apie paramedikus lygiai pirmą popiet į palatą įsiveržė sesutės.

"Susitvarkė" greitai

Bruzdesys pažadino mus tris, skalpeliu jau paženklintas ligones. Jaunėlei dingus tarpduryje, bandžiau pasimėgauti paskutiniais neišsivadėjusio operacinio miego ir skausmą malšinančių vaistų malonumais. Nepraėjus nė pusvalandžiui, vėl pasigirdo trinksmas ir to paties sesučių ekipažo įstumtos lovos girgždesys: į palatą grįžo naujokė.

Mintyse pažarsčiusi galimus negalavimo variantus, į savo kaimynę greitai nebekreipiau dėmesio. Juolab kad po apsilankymo operacinėje jai, regis, gerokai palengvėjo: skirtingai nei mes trys, ji nedejavo nuo menkiausio judesio, o ir graudulys nebeėmė. S.Prūsaitį ausinėse pakeitė nemarioji "Juoda orchidėja".

"Jau viskas? Tai ir gerai. O ką sakė gydytoja? Neduos biuletenio? Na, aš išsiaiškinsiu", – vos pravėrusi palatos duris pas jaunėlę moteris iš kitos Lietuvos žodžius bėrė nė nelaukdama atsako.

"Man parašė jis... Vaiko tėvas. Aš jam parašiau, kad ką tik per jį tapau žmogžude. Kad nužudžiau mūsų vaiką, – kiek prikimusiu, ramiu it prekybcentrio kasininkės balsu į motiną kreipėsi jaunėlė. – O ką tėtis? Ar klausė, kaip aš?"

Nepamenu, ar kada buvau labiau nustebusi, nei išgirdusi šiuos žodžius. Neakivaizdžiai tapau operacijos, vis dar laikomos moters savarankiškumo, teisės į savo kūną ir gyvenimą simboliu, liudininke. Akivaizdu, kad ji buvo mažiau skausminga, trumpesnė ir, įvertinus valstybės biudžeto išlaidas, gerokai pigesnė nei bet kurios iš mūsų trijų operacija. Truko ne ką ilgiau nei darboholiko pietų pertrauka.

Man kažkodėl atrodo, kad merginai iš kitos Lietuvos pristigo ne žinių apie saugią meilę, bet pačios meilės.

Neatsispyrusi moteriškam smalsumui, suvedžiau jaunėlės vardą ir pavardę į "google" paieškos laukelį. Nuo svetimų akių neapsaugotoje jos feisbuko paskyroje it nebylioje juostoje keitėsi vaizdai ir veidai. Štai ji prieš kelerius metus – dar miela apskritaveidė linksmų akių mergaičiukė, besiglaudžianti prie mamos. Čia – jau ūgtelėjusi paauglė. Seksualų žvilgsnį beviltiškai bandanti išspausti panelė. Čia ji – su "juo", perpus smulkesniu apskritaveidžiu mašinėle kirptais plaukais ir apsmukusiu sportiniu kostiumu. Dar pora atvaizdų su nedviprasmiškais komentarais "Mano mažiukas", "Meilė". Galop – ne itin vykęs bandymas įamžinti gerokai per daug erotizuotą bučinį alaus bokalų fone. Paskutinė bendra nuotrauka įkelta prieš tris savaites.

"Kaip jautiesi?" – žvaliai it į ką tik motina tapusią gimdyvę į jaunėlę kreipėsi gydytoja.

"Nieko… Neskauda...", – man pasirodė, kad merginos balse išgirdau palengvėjimą.

"Ar darbas sunkus? Po aborto neduodame nedarbingumo, tačiau jei kreipsitės į savo šeimos gydytoją... – tarsi norėdama kuo greičiau jaunėlės gyvenimą grąžinti į buvusias vėžes energingai kalbėjo gydytoja. – Tai bus pamoka tau. Reikėtų pasiskaityti apie apsaugos priemones."

"Ir kiek kalbėjom, kiek sakėm... – su palengvėjimu, kad atsikratė problemos ar kad pagaliau rado su kuo išsikalbėti, šveplavo jaunėlės kompanionė. – Ji sunkiai dirba. Bet šiandien išeiginę turėjo, tai ir susitvarkėm. O rytoj pas gydytoją nueisim, gal parašys kokį peršalimą, leis kelias dienas pailsėti."

Kraujo skonis

Kai kurios ligoninės pažintys iš tiesų baigiasi greičiau, nei užgyja operacijos pjūviai. Ir gerai. Antraip jausčiausi atsakinga: o kas, jei būčiau paklaususi, ko rauda, gal būčiau atkalbėjusi? Gerai, kad nebepamenu ir jos pavardės – tik vardą, kokių Lietuvoje dešimtys tūkstančių: nekils pagunda sekti jos laiko juostos, stebėti, su kuo ji laižo savąsias žaizdas. Tik ar laižo? Kas šiandien sunkiau – auginti vienai vaiką ar susilaukti planuoto?

Žinau, ką į tai atsakytų Rimto Veido Blondinė Nepriekaištingu Makiažu ("Daktare… mes dešimt metų bandom susilaukti vaikų… Kada dabar vėl galėsim bandyti?"). Švietimo ir mokslo ministerijos klerkai turbūt pabaksnotų: štai, girdi, į kokius veronikų laikus atveda lytinio švietimo mokyklose spragos. Tik man kažkodėl atrodo, kad merginai iš kitos Lietuvos pristigo ne žinių apie saugią meilę, bet pačios meilės. Gal tiesiog norėjosi, kad mergaitiškos svajonės apie drugelius pilve ir sužadėtuvių žiedą, išsipildytų anksčiau nei aplinkiniai ims skersakiuoti: "Žiūrėk, senmerge liksi..."

O kaip vaikas? O kurioje pasakoje ant balto žirgo atjojęs princas veda vienišą motiną?