„Nerimauja ir patys tėvai. Aš savo konsultacijose ir praktikoje susiduriu su tuo, kad tėvai atveda vaikus, kurie nerimauja, yra patyrę mokymosi sunkumų. Patys tėvai taip pat jaučia sunkumą ir jaudinasi, kaip seksis jų vaikams“, – teigė psichologė.

Mokykla – emociškai sudėtinga vieta vaikams, nes ten reikia ne tik demonstruoti gerus mokymosi rezultatus, bet dar ir išmokti bendrauti grupėje, o kartais ir pakęsti patyčias.

„Mokykloje tu turi susidurti su sėkmėmis ir nesėkmėmis. Vieniems vaikams sekasi mokytis lengviau, kitiems sunkiau, jie patyria ir bendravimo sunkumų. Neretai pasitaiko ir patyčių, smurto atvejų. Sunkiausia yra todėl, kad vaikai nepasitiki savimi ir tai labai siejasi su tuo, kaip mes, būdami tėvais, būname su savo vaikais. Nes jie į mokyklą ateina jau stokodami tos iniciatyvos ir motyvacijos. Galvoja, kad jie neatitiks tų suaugusiųjų lūkesčių“, – aiškino J. Stipinienė.

Tėvai vaidina ryškų vaidmenį mokinių gyvenime, kai kalbama apie nepasitikėjimo savimi problemas.

„Šiaip tai yra natūralu, kad jie patiria nerimą ir stresą. Net ir suaugę grįžę po atostogų į darbus patiria stresą ir įtampą. Tai – natūrali būsena. Iš kitos pusės, dalis vaikų išgyvena stipriau. Ypatingai tie, kurie nepasitiki savimi. Jie jau iš karto žino, kad jiems iškart kažkas nesiseks. Jie turi daugiau baimių, neturi užnugario. Šiame etape labai svarbūs yra tėvai – kad būtų kaip siena už vaikų nugarų, duotų atsvarą ir tikėtų jais“, – pabrėžė J. Stipinienė.

Nerimas, jaudulys ir stresas atsiliepia ir fizinei žmogaus sveikatai. 

„Turbūt yra esminiai požymiai. Labai dažnai tėvai atveda vaikus, kai jau būna spalio mėnuo ir vaikai mėnesį jau ėję į mokyklą. Pagrindiniai požymiai būna – pilvo skausmai, galvos skausmai ir dažnai vaikas ryte atsikėlęs pradeda verkti, kad nenori eiti į mokyklą. Jis skundžiasi, kad bijo ar kažką ne taip suvalgė – ne būtinai jis pasakys, bet tėvai turėtų suprasti ir ieškoti priežasčių, kas gi čia su vaiku vyksta“, – teigė J. Stipinienė.

Visas LNK reportažas – vaizdo įraše:

Tėvai turėtų spinduliuoti pozityvumą ir gerą emociją kalbėdami apie mokyklą, nes menkiausias nerimas persiduoda ir vaikui.

Tėvams labai svarbu žinoti, kad jie yra atsakingi už vaiko saugumą ir jo ramybę, o tai sustiprina vaiko tikėjimą savimi.

„Labai svarbu pačių tėvų pozityvi nuostata. Labai svarbu, kad mes patys savo balso tonu ar kūno kalba neišduotume savo nerimo, kuris vis tiek nesąmoningai persiduoda mūsų vaikams. Vaikas mumyse turi matyti jausti tai, kad mes juo tikime. Turime pozityviai kalbėti apie mokyklą, pasakoti apie savo patirtį, eiti su juo pasivaikščioti saugiausiu keliu iki mokyklos. Reikia šiek tiek nusisukti nuo savo poreikių ir skirti daugiau dėmesio vaikui. Ypatingai jautriems ir nerimą patiriantiems vaikams labai svarbu palaipsniui eiti į dienos rėžimą, kuris būtų artimesnis mokslo metams“, – aiškino J. Stipinienė.

Kokybiškas miegas – itin svarbus kiekvienam žmogui, jam sutrikus tampame irzlūs bei pikti.

„Reikėtų riboti ir telefono bei kompiuterio naudojimą. Matau, kad čia yra problema, kai vaikams net ir einant miegoti paliekamas tas telefonas naudoti. Paskutiniu metu pastebiu, kad yra neišsimiegojimo problema, kas irgi sustiprina vaikų susierzinimą, kai jiems mokykloje ištverti pasidaro dar sunkiau. Tėvams labai svarbu žinoti, kad jie yra atsakingi už vaiko saugumą ir jo ramybę, o tai sustiprina vaiko tikėjimą savimi. Jam tai svarbu, kad jis galėtų geriau jaustis pačioje mokykloje“, – aiškino psichologė.

Dažna problema – suaugusieji per daug reikalauja ir tikisi iš moksleivių, o jie dėl to patiria stresą ir jiems mokytis pasidaro dar sudėtingiau.

„Dabar konsultacijose turiu vieną paauglę, kuri eis į 11 klasę. Jai jau baisu ir ji skundžiasi dideliu mokymosi krūviu ir turi labai didelių lūkesčių sau, nes patiria didelių lūkesčių ir iš suaugusiųjų. Nenori nuvilti tėvų, mokytojų. Turbūt tas čia yra esminis sunkumas. Tėvai turi perduoti žinią paaugliams, kad jie jais tiki, priima tokius, kokie jie yra. Aišku, su paaugliu dėl telefono jau nekovosime, būtų labai kvaila, bet labai svarbu, kad mes su juo kalbėtume ir matytume jį, nenusisuktume nuo jo. Galbūt patys užvestume tą kalbą apie artėjančius mokslo metus. Tėvams reikia būti kuo paprastesniems ir neparodant nerimo parodyti rūpestį“, – patarė J. Stipinienė.