Rinktinėje mes jį matome nuo 2011 metų, kai joje debiutavo būdamas vos 19-os, ir kasmet jam turėjome vis didesnius lūkesčius. Kai rinktinėje nebeliko Lino Kleizos, Šarūno Jasikevičiaus, Dariaus Songailos, Rimanto Kaukėno ir kitų veteranų, JV tapo centrine figūra aikštėje. Maždaug nuo 2014 metų mes jį laikėme komandos veidu, nors jam tada tebuvo 22 metai.

Jis puošėsi sidabro medaliais 2013 ir 2015 metais, o praėjusiame Europos čempionate pateko į simbolinę komandą.

Bet kad ir koks JV buvo stiprus, kažko trūko. Estetikos? Laisvumo? Paprastumo? Žiūrėdamas jo žaidimą, žinojai, kad gali būti geriau. Sakote, jis pateko į simbolinį Europos čempionato penketą ir gali būti geriau? Taip, iš Valančiūno kažkodėl tikėjomės dar daugiau.

Sužaidus penkerias rungtynes 2017 metų Europos čempionate, mes iš JV gauname viską, ko galime tikėtis ir norėti. Galbūt net dar daugiau.

Baigęs grupių etapą, JV yra antras naudingiausias Europos čempionato žaidėjas (vid. 22 balai). Jis vidutiniškai pelno po 16,4 taško, atkovoja po 11,2 kamuolio, atlieka po 1,2 rezultatyvaus perdavimo (karjeros rekordas), blokuoja po 1,2 metimo, o krepšį atakuoja 62,8 proc. taiklumu.

Tačiau net šie skaičiai neparodo, kad JV yra pasikeitęs. Turi pamatyti jį aikštėje, kad įsitikintumei Jono pokyčiais. Jo akyse – ugnis, rankose – jėga, galvoje – gaivus oras.

„Jis surado ramybę, – paprastai pasikeitimus Valančiūno žaidime įvertino komandos kapitonas Mantas Kalnietis. – Jonas ir anksčiau turėjo jam skirtų derinių, bet tiesiog metai bėga, ateina ramybė, ir jis išnaudoja savo pliusus. Čia ne šiemetinės sistemos, o Jono privalumas, kad atėjo vidinė ramybė.“

Ta vidinė ramybė transformuojasi į sprendimų greitį aikštėje. Gavęs kamuolį, JV dažniausiai nebegaišta laiko galvodamas, ką daryti. Jis deda į krepšį, prieš tai atlikęs verpstę, kaip tai padarė žaisdamas prieš Artiomą Pustovijų. Pagąsdina savo firminiu „pump fake’u“ ir, jeigu varžovas nepasimauna, meta iš toliau, kaip tai darė mačuose su Ukraina ar Vokietija. Arba greitai leidžiasi link krepšio po užtvaros, pakyla ir krauna iš viršaus, kaip tai darė bene per visas grupės rungtynes.

Arba atmeta komandos draugams, kai prie jo pribėga du ar net trys varžovai.

„Turbūt daug kas pastebėjo, kad jo žaidimas dabar pasidarė stipriai brandesnis ir protingesnis. Jis nebelaužia, gerai skaito situacijas. Bijau sumeluoti, bet turbūt ir jo rezultatyvių perdavimų kiekis turėjo pakilti, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ kalbėjo M. Kalnietis. – Tas tikrai jaučiasi, kad nelaužia per jėgą nuleidęs galvą. Nors žino, kad žaidimas vienas prieš vieną yra didelė jo stiprybė, bet kai jį visi dvigubina, JV labai patobulino aikštės matymą ir nusimetinėja. O tada ir jam pačiam daugiau laisvės, nes varžovai bijo rizikuoti. Ir jam, ir mums visiems tai į pliusą.“

Traukiama J. Valančiūno, Lietuvos rinktinė paskutines dvejas rungtynes laimėjo bendra 49 taškų persvara. Centras per tuos du mačus surinko 49 taškus ir 29 kamuolius.

Per dvikovas su Ukraina ir Vokietija J. Valančiūnas buvo toks nesulaikomas, kad Kalnietis net pajuokavo, jog „sustabdyti J. Valančiūną gali tik jis pats“.

JV į tai atsakė paprastu „tik neprikalbėkit“.

Prieš kameras jis vis dar tas pats juokaujantis, bet tuo pačiu ir atsargiai kalbantis bičas iš Utenos. Bet kai kamerų nėra, JV šiemet yra kitoks – iškalbingesnis, įdomesnis, brandesnis.

Jis prisimena pernai metų vargus olimpinėse žaidynėse, kai per šešerias rungtynes rinko vos po 6,7 taško ir 7 kamuolius. Krepšį tada jis atakavo vos 39 proc. taiklumu, o Lietuvos rinktinė pasirodymą baigė sutriuškinimu ketvirtfinalyje. Valančiūnas tada tapo atpirkimo ožiu.

Dabar jis sako, kad tie vargai jam ir atvėrė akis.

„Pernai perdegiau, norėdamas viską padaryti per jėgą. Šiemet bandau įjungti galvą, – tinklalapiui „BasketNews.lt“ prisipažino J. Valančiūnas. – Kaip visi matėte, varžovai dvigubina, trigubina, kažkokią kitokią gynybą žaidžia. O jeigu žaidi galva, tokia gynyba yra pranašumas. O jeigu norėsi žaisti fiziškai, tai tik pasipils klaidos. 

Todėl turiu bandyti žaisti su galva. Stengiuosi tą daryti. Tikrai galiu žaisti dar geriau, bet mano pagrindinė užduotis yra lavinti savo „žaidimą su galva“, savo krepšinio skaitymą.“

Kai varžovai dvigubina, JV šiemet randa komandos draugus. Kai palieka vieną, kaip tai buvo per mačus su Ukraina ar Vokietija, baudžia taškais.

„Tai, kad jis suprato, kad čia, Europoje, jėga nelabai ką nuversi, yra didelis didelis dalykas, – prideda M. Kalnietis. – Kai jis pradėjo matyti aikštę, bandžiau jam akcentuoti, kad jis pasidarė dar didesnė jėga, nei buvo anksčiau.“

M. Kalnietis su J. Valančiūnu šiemet kalbasi daugiau nei bet kada anksčiau. Ne tik apie tai, kaip JV galėtų geriau išnaudoti savo pranašumus, bet ir apie tai, kas yra svarbu visai komandai.

Treniruotėse J. Valančiūnas ir M. Kalnietis dažnai diskutuoja tarpusavyje ar su treneriu D. Adomaičiu. Aktyvus JV ir ant suolo, kur jo balsas vis labiau girdimas. Toks jo vaidmuo – taip pat naujas.

Iš rinktinės pasitraukus Robertui Javtokui, šiemet joje nesant ir Pauliui Jankūnui, M. Kalnietis sako specialiai neieškojęs žmogaus, kuris galėtų būti savotiška jo dešinioji ranka. Neieškojo, nes JV pats atsirado šioje vietoje.

„Kai matai, kad žmogus rodo iniciatyvą, kad jam rūpi, tai normalu, kad su juo kalbi, – apie santykius su J. Valančiūnu kalbėjo M. Kalnietis. – Net pastebėjau, kad su Jonu daugiau bendrauju. Bet normalu, kad vieni išeina, kiti ateina.

Jeigu pernai daugiau kalbėjome su Robiu, su Pauliumi, tai dabar Jonas yra tas žmogus, kuris čia ne pirmus metus, be to jis – komandos lyderis. Jeigu reikia pasitarti vienoje ar kitoje situacijoje, gynyboje ar puolime, tai gaunasi automatiškai.“

Galbūt J. Valančiūnui iki šio vaidmens reikėjo užaugti. Galbūt pamirštame, kad jam – vos 25-eri metai, o įskaitant šių metų Europos čempionatą, J. Valančiūnas su rinktine sužaidė jau 59 oficialias rungtynes. Tokios tarptautinių varžybų patirties gali pavydėti ne vienas kur kas vyresnis žaidėjas.

JV supranta, kad lyderis jis turi būti ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų. Tai jo elgesyje vis labiau pastebi ir kiti.

„Kiekviena gera komanda yra kalbanti. Kiekviena gera komanda išsikalba viduje, viską išsiaiškina žodžiu, be emocijų. Mes tą irgi bandome pasiekti, – aiškino Valančiūnas. – Visų pirma, išsiaiškiname ant suolo, ką galima geriau daryti, ką turime daryti. Kiekvienas mūsų komandoje yra lygiavertis, gali pasakyti vienas kitam pastabą, patarti, paprašyti kažko. Mes tuo vadovaujamės ir tas neblogai išeina.“

Tiesą pasakius, šiemet J. Valančiūnas net kalba visai kitaip. Tokio atviro ir iškalbingo JV mes dar irgi nebuvome matę.

Prireikė laiko, bet mes sulaukėme to J. Valančiūno, kokį tikėjomės jį esant. Ir tai yra blogos naujienos varžovams.