Birželio 16-ąją į stovyklą susirinkę 14 rinktinės krepšininkų daug laiko svarbiausiam metų testui neturėjo, o per trejas draugiškas rungtynes ne tik buvo ieškoma geresnio tarpusavio ryšio aikštėje, bet ir pamatėme nemažai trenerio D. Maskoliūno eksperimentų.

Prieš antradienį prasidedančią atranką Lietuvos rinktinės trenerių štabui neatsakytų klausimų netrūksta, tačiau pirmines išvadas apie būsimą nacionalinės komandos veidą šią vasarą galime daryti.

Tinklalapis „BasketNews.lt“ apžvelgia Lietuvos rinktinės žaidimą draugiškose rungtynėse, išskirdamas įdomiausius niuansus, ir nagrinėja galutinės sudėties paveikslo klausimą.

Žaidimas per bokštus

Neabejotinai dvi didžiausios rinktinės žvaigždės šią vasarą – Domantas Sabonis ir Jonas Valančiūnas, todėl natūralu, jog žaidimas ir yra modeliuojamas aplink juos.

Ypatingai žaidimas per Lietuvos bokštus buvo sukamas pirmuose dviejuose susitikimuose, o paskutinėje dvikovoje su Dominikos Respublika Sabonis nerungtyniavo dėl mikrotraumos, tuo metu JV aikštėje išbuvo vos 12 minučių.

Didžiausią įspūdį per pasiruošimą paliko J. Valančiūnas, kuris buvo naudingiausias rinktinės žaidėjas – 15 taškų, 6,3 atkovoto kamuolio ir 21 naudingumo balo vidurkiai vos per 16 minučių aikštėje.

Memfio „Grizzlies“ centrui būnant ant parketo Lietuvos rinktinės žaidimo pagrindinis ir vos ne vienintelis akcentas puolime – pikenrolai. J. Valančiūnas praktiškai idealiai išpildė du prieš du situacijas, įspūdingu greičiu sukdavęsis į baudos aikštelę ir realizavęs 19 dvitaškių iš 22 (86,4 proc.).

Jei pasirodymus su Dominikos Respublika galime nurašyti tuo, kad varžovai tiesiog negalėjo nieko pasiūlyti prieš J. Valančiūną, tai centro 28 naudingumo balai (16 tšk., 10 atk. kam.) prieš Timofejų Mozgovą galėtų būti atsvaros taškas, nes olimpinėje atrankoje nelabai kas iš komandų ir turės didesnį kūną.

Tuo metu D. Sabonis buvo antras pagal naudingumą rinktinės krepšininkas (10,5 tšk., 7 atk. kam., 3,5 rez. perd., 18 naud., 21 min.), tačiau žvelgiant į jo žaidimą, atrodė, kad jis dar nesijaučia absoliučiai laisvai rinktinėje ir gali tikrai geriau.

Dvikovose buvo bandoma akcentuoti Sabonio žaidimą ant ūselio, tačiau varžovai koncentruodavo gynybą baudos aikštelėje, kas dažnai sutrukdydavo NBA allstaro sumanymams, o ir FIBA krepšinio erdvės apriboja Lietuvos didžiausią talentą.

Taip pat labai mažai matėme Sabonio žaidimą viršuje ir žaidimo kūrimą, kur lietuvis idealiai tai išnaudodavo už Atlanto, tapdamas antru įžaidėju aikštėje iš priekinės linijos pozicijos.

D. Maskoliūnas rungtynėse su Rusija pabandė ir abu bokštus vienu metu aikštėje – D. Sabonis ir J. Valančiūnas kartu pradėjo trečiąjį ir ketvirtąjį kėlinius.

„Negaliu slėpti, momentais jie atrodė neblogai, bet Domantui dar nekrovėme ketvirtos pozicijos derinių. Pabandėme su paprastomis opcijomis ir atkarpomis jie gerai atrodė tiek puolime, tiek gynyboje“, – po dvikovos tuomet kalbėjo D. Maskoliūnas.

Per maždaug 10 minučių atkarpą, kuomet du bokštai buvo aikštėje, lietuviai laimėjo 18:12 ir gerų momentų tikrai netrūko, tačiau ar šis tandemas bus dažnai naudojamas olimpinėje atrankoje – klausimas. Pirmiausia, abiejų centrų stiprioji pusė yra žaidimas baudos aikštelėje, todėl kartu jie negali būti išnaudojami efektyviausiai, o taip pat su jais atsiveria ir didesnės spragos gynyboje.

Lengvi taškai ir smallballas

Rinktinė per trejas draugiškas rungtynes fiksavo 89,3 taško vidurkį, kas yra daug, atsižvelgiant į faktą, jog žaidėjai ką tik po sezonų atvyko į komandą pas naują trenerį. Reikia pridėti, jog tiek taškų rinktinei pavyko vidutiniškai rinkti net ir klystant per rungtynes po 18 sykių.

Nuo pat pirmųjų rungtynių pasimatė, jog D. Maskoliūnas akcentuoja greitą žaidimą – po kiekvieno atkovoto kamuolio iškart žiūrimas pirmas perdavimas ir tik nepavykus iš pirmos opcijos užpulti, rezgama pozicinė ataka.

Būtent greitomis atakomis lietuviai susirinko daug lengvų taškų iš po krepšio, o 71 tikslus dvitaškis iš 96 bandymų (74 proc.) yra tiesiog iškalbinga.

Uraganiškas puolimas per trejas rungtynes leido išdalinti 75 rezultatyvius perdavimus (vid. po 25), o dar greičiau rinktinė žaidė, kuomet Maskoliūnas eksperimentavo su žemu penketu.

Smallballo eksperimentui buvo paskirtas trečiasis mačas, kuomet didžiąją laiko dalį aikštėje penktoje pozicijoje praleido Regimantas Miniotas arba Gytis Masiulis ir keistai nuskambės, bet su žemu penketu rinktinės žaidimas atrodė gal net smagiau.

Aikštėje neturint nė vieno bokšto Lietuvos rinktinės krepšininkai dar greičiau bėgo į greitus išpuolius, atakavo iš pirmų opcijų, atrodė, kad ir perimetro žaidėjai geriau suprato savo funkcijas bei jautėsi laisviau.

Žinoma, toks penketas olimpinėje atrankoje nebus dažnai naudojamas ir pernelyg jo sureikšminti draugiškose rungtynėse nereikėtų, juolab, kad pagrindinis to akcentas yra gynyboje, kur norima naudoti switch all gynybą. Būtent tai neatrodė labai užtikrintai tiek su Masiuliu, tiek su Miniotu penktoje pozicijoje.

Gynybos klausimas

Rinktinė per trejas rungtynes vidutiniškai praleisdavo po 64 taškus, kas žiūrint iš šono yra puikus rezultatas, bet reikia pripažinti, kad ir varžovai nebuvo elitiniai talentai puolime.

Pirmiausia į akis krenta tai, jog šiai rinktinei trūksta mobilumo priekinėje linijoje – nė vienas iš aukštaūgių nėra stiprus išsikeitimo situacijose ir tik galbūt iš dalies Sabonis yra pajėgus tai daryti, bet ir tai klausimas dėl efektyvumo.

„Su dviem dideliais net bandėme apsiginti keisdamiesi, su Domu tai darėme šį vakarą dažnai, bet, kaip tyčia, mus nubaudžia, – po mačo su Rusija kalbėjo D. Maskoliūnas. – Apskritai, su Domantu aikštėje išsikeitimai mus tenkino, mes tą toliau naudosime, nes prieš mus varžovai tikrai bandys žaisti žemais penketais, bandydami atakuoti perimetre.“

Kitas dalykas, rinktinėje trūksta individualiai stiprių gynėjų perimetre – Tadas Sedekerskis su Arnu Butkevičiumi yra vieninteliai žaidėjai, kurie savo klubuose yra statomi ant varžovų lyderių, tačiau net ir jie draugiškose rungtynėse neišvengė elementarių klaidų.

Kiti rinktinės krepšininkai yra labiausiai vertinami dėl savo talento puolime, o gynyboje arba yra vidutiniokai, arba varžovų taikiniai, o žinant, kad potencialiai vienas lietuvių varžovų bus NBA MVP kalibro žaidėjas, idealiai pasinaudojantis oponentų silpnybėmis, tai verčia nerimauti.

Taip pat per draugiškas rungtynes buvo situacijų, kur tiesiog trūko elementarios koncentracijos prie savojo krepšio, todėl jau olimpinėje atrankoje norėsis daugiau solidumo tose vietose, kurias žaidėjai patys gali kontroliuoti.

Rezervai

Vietų, kur gerinti savo žaidimą, rinktinė tikrai turi, o, laimei, grupės rungtynėse Kaune Venesuela ir Pietų Korėja neatrodo tie varžovai, kurie iš anksto keltų didelį stresą.

Pasiruošime nematėme daug situacijų, kada iš baudos aikštelės būtų grąžintas kamuolys į perimetrą, o tai rinktinės žaidimą darė labai nuspėjamą. Iš vienos pusės, praktiškai viskas draugiškose rungtynėse iš to pavykdavo, bet, iš kitos pusės, olimpinėje atrankoje varžovai bus atlikę geresnę analizę, todėl antrų ir trečių opcijų reikės.

Kitas momentas yra tai, jog norint sėkmingai skirstyti kamuolį iš baudos aikštelės į perimetrą ir atvirkščiai, reikia gero išsidėstymo, o to dar ne sykį pritrūko per pasiruošimą.

Būtent prastas išsidėstymas neleido atsiskleisti vienam talentingiausių mūsų perimetro žaidėjui Rokui Giedraičiui, kuris garsėja kaip elitinis krepšininkas be kamuolio ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje.

R. Giedraitis per 19 minučių fiksavo 4,3 taško ir 4,7 naudingumo balo statistiką ir matėsi, kad jis nelabai komfortiškai jaučiasi aikštėje, kuomet yra akcentuojamas žaidimas per didelius žmones. Kai puolime jam nepavyksta sužibėti, jo buvimas ant parketo nėra efektyvus, nes gynyboje Vitorijos „Baskonia“ narys yra viena iš atakuojamų vietų.

„Giedraitis yra super snaiperis ir man šiek tiek keista, kad jis per mažai ima ant savęs ir per mažai atlieka metimų. Pakalbėjome su juo apie tai per minutės pertraukėlę ir vaizdas pasitaisė. Jei varžovų gynyba leidžia jam mesti, mums tai yra gerai ir pasitikime jo metimu“, – po paskutinių rungtynių sakė D. Maskoliūnas.

Kitas rezervas – Eimantas Bendžius, kuris pataikė tik 1 tritaškį iš 8, bet puolėjas per karjerą jau yra įrodęs, kad jo metimu abejoti nereikia ir tai šiai dienai Lietuvoje yra geriausiai aikštę išplečiantis ketvirtasis numeris, kas yra labai svarbu prie J. Valančiūno ir D. Sabonio.

Evaldo Šemioto nuotr.

Bene labiausiai neraminantis dalykas yra 18 klaidų vidurkis, o kai kuriuos prarastus kamuolius net sunku paaiškinti. Reikia tikėtis, jog aukščiausio lygio koncentracija olimpinėje atrankoje klaidų skaičių leis sumažinti iki 10-12 per dvikovą.

Taip pat rinktinės klaidų skaičių gali sumažinti Mantas Kalnietis, kuriam akivaizdu, jog po traumos reikia laiko, kad grįžtų į optimalią formą, tačiau komandos kapitonas per eilę metų yra įrodęs savo patikimumą svarbiausiais momentais.

Dvyliktuko dėlionė

Birželio 27-oji yra paskutinė diena, kuomet reikia paskelbti galutinį dvyliktuką, ir iki to laiko D. Maskoliūnas su treneriu štabu turės nuspręsti, kuriems dviem žaidėjams padėkoti už darbą.

Žvelgiant iš šono atrodo, jog dėl vienos iš vietų kovoja Masiulis su Miniotu, o dėl kitos varžosi pasiruošime sublizgėjęs Tomas Dimša bei Arnas Butkevičius. Per pasirodymą draugiškose rungtynėse nežibėjo R. Giedraitis, bet jo atkabinimas mažai kam būtų suprantamas, nes jo sezonas ir talentas kalba pats už save ir čia treneriams tik reikia pasukti galvą, kaip puolėją būtų galima geriausiai išnaudoti.

Turbūt labiausiai D. Maskoliūnui kortas sumaišė sėkmingas T. Dimšos žaidimas, kuris daugelio buvo nurašytas dar prieš pasiruošimo startą – gynėjas žaidė per kelias pozicijas, sulaukė trenerio pasitikėjimo ir fiksavo 8 taškų ir 8 naudingumo balų vidurkius per 16 minučių.

„Kalbant apie Tomo žaidimą, jis yra skylių užkamšytojas, – apie T. Dimšą po paskutinių draugiškų rungtynių kalbėjo D. Maskoliūnas. – Jį galima statyti į pirmą, antrą poziciją. Jis čia rinktinėje ne tiek puolimo žmogus, bet jį galima panaudoti gynyboje tiek pirmu, tiek antru numeriu. Jis žino sistemą ir jam lengviau yra užkaišyti skyles. Žinant su kokiomis komandomis žaisime, mums kamuolio valdytojų labai reikia ir savo žaidimu jis verčia mus stipriai galvoti (apie įtraukimą į dvyliktuką).“

Vis dėlto opcijų surasti vietą T. Dimšai trūksta ir vienintelis kažkiek paaiškinamas variantas atrodytų A. Butkevičiaus nukonkuravimas, kuris pasiruošime neatrodė savo vėžiose, o ir D. Maskoliūnas netryško pasitikėjimu jam – dvejos rungtynės ir iš viso vos 2 pelnyti taškai per 34 praleistas minutes.

Tiesa, T. Dimšos pakeitimas A. Butkevičiumi būtų labai rizikingas – kaip jau minėjome, Arnas yra vienas iš dviejų rinktinės žaidėjų, kurio stiprioji pusė yra gynyba ir, ypatingai iškritus Edgarui Ulanovui, jis ir T. Sedekerskis atrodo kaip žaidėjai, kuriems būtų patikėta Luka Dončičiaus priežiūra susitikus su Slovėnija.

Dėl paskutinės vietos kovojantiems Miniotui ir Masiuliui patekimas į rinktinę būtų kaip svajonės išsipildymas – dar pavasarį tai atrodė nerealu, bet palankiai susiklosčiusios aplinkybės veikiausiai leis kažkuriam iš jų atsidurti šalia ryškiausių šalies žvaigždžių.

„Sunku pasverti, bet jeigu sąžiningai, kad gal 50 prieš 50, – R. Minioto ir G. Masiulio pasirodymus lygino Maskoliūnas. – Regis puikiai atrodė pirmose rungtynėse, kai buvo žaidžiama mažu penketu, Gytis momentais irgi labai gerai atrodė. Sakyčiau 50 prieš 50.“

Statistiškai geriau pasirodė Masiulis (vid. 9 tšk., 11 naud., 19 min.), tačiau R. Miniotas (4,5 tšk., 5,5 naud., 13 min.) turi savo kozirių ir atrodo universalesnis žaidėjas, žaidžiant per abi priekinės linijos pozicijas, todėl bus įdomu, ką nuspręs rinktinės treneriai.