Geriausius karjeros rezultatus Europos čempionato sprinto rungtyje pasiekę dviratininkai V. Lendelis ir M. Marozaitė yra pora. Žemyno pirmenybėse Bulgarijoje Lietuvos treko rinktinėje buvo net trys poros, kurias sieja ne tik bendras darbas ir treniruotės.

Vyriausiasis nacionalinės rinktinės treneris Dmitrijus Leopoldas ir geriausia visų laikų nepriklausomos Lietuvos treko dviratininkė Simona Krupeckaitė – vyras ir žmona. Šiltus jausmus vienas kitam puoselėja ir šių metų Europos treko jaunimo čempionato prizininkė Olivija Baleišytė bei žemyno treko pirmenybėse debiutavęs Justas Beniušis.

Europos treko jaunimo čempionato prizininkė Olivija Baleišytė bei žemyno treko pirmenybėse debiutavęs Justas Beniušis. / T. Gaubio nuotr.

Iš viso Lietuvai pastarosiose pandemijos sudarkyto sezono varžybose atstovavo septyni dviratininkai. Svariausiai lenktyniavo panevėžietis V.Lendelis, sprinto rungtyje pirmą sykį pelnęs bronzos medalį.

Čempionatas pirmą kartą vyko prieš trejus metus pastatytame naujame Plovdivo treke. Jėgas bandė 21 šalies sportininkai. Geriausiai pasirodė Didžiosios Britanijos (11 medalių: 6 aukso, 3 sidabro, 2 bronzos), antrą vietą užėmė Rusijos (13: 5, 5, 3), trečią – Italijos (14: 3, 7, 4) trekininkai. Lietuva su Lenkija, Rumunija ir Šveicarija medalių lentelėje pasidalijo 11–14 vieta (1 bronzos apdovanojimas).

– Treneri, rinktinėje šįkart buvo net trys poros. Ar padeda, kai per varžybas reikia jaudintis ne tik dėl savęs, bet ir dėl artimo žmogaus? Ar tas nuolatinis buvimas šalia netrukdo susikaupti vien lenktynėms? – pasiteiravome D. Leopoldo.

– Nuolatinis buvimas šalia tikrai netrukdo susikaupti lenktynėms. Kai šalia yra artimas žmogus, būna lengviau psichologiškai, yra didelis palaikymas. Abi pusės viena kitą supranta ir stengiasi padėti, žino problemas, po varžybų gali diskutuoti tomis pačiomis temomis.  

– V. Lendelis pirmą kartą iškovojo Europos čempionato medalį, o M.Marozaitė pirmą kartą pateko į asmeninės sprinto rungties pirmąjį ketvertą. Kodėl būtent dabar ir kas lėmė tokį jų puikų pasirodymą?

– O ką – reikėjo vėliau? Visada norėjosi, kad tai įvyktų kuo anksčiau. Sportininkai subrendo, atėjo laikas. Reikia džiaugtis, kad nors dabar jie asmeninio sprinto rungtyje pasiekė geriausius savo karjeros rezultatus. Miglė jau turi Europos čempionato bronzos medalį, kurį iškovojo 2016 m. komandinio sprinto varžybose kartu su Simona. Kad šie du dviratininkai turi sveikatos, seniai matėme, tačiau reikėjo išlaukti, kol jie sugebės pasiekti tai, ko nori. Abu tapo psichologiškai stabilesni ir stipresni.  

– Planavote daugiau medalių, bet džiaugėtės vienu. Kaip vertinate trekininkų pasirodymą ir kaip tokiomis sudėtingomis karantino sąlygomis sugebėjote pasirengti čempionatui?

– Esu maksimalistas, visada būna nors vienas laiptelis aukštesnis. Tampi Europos čempionu – nori laimėti pasaulio čempionatą, olimpines žaidynes, o kai viską pasieki – nori gerinti rekordus. 

Pagrindinė priežastis, kodėl neiškovojome daugiau medalių, – nuo vasario mėnesio, kai baigėsi pasaulio čempionatas, nebuvo nė vieno starto. Tik O.Baleišytė dalyvavo jaunimo Europos čempionate, iš kurio parsivežė bronzą.

Kaustė didelis jaudulys ir nežinomybė. Europos čempionatas buvo didžiulis iššūkis po tokios ilgos pertraukos: vėl reikėjo krautis lagaminus ir keliauti po oro uostus.      

Rengtis čempionatui buvo be galo sudėtinga. Stengėmės iš paskutiniųjų, nors buvo tokių momentų, kai atsiremdavau į sieną ir nebežinodavau, ką daryti. Likus savaitei iki čempionato dar nebuvome garantuoti, ar sugebėsime išvykti į Plovdivą.

Mačiau, kad Vasilijus įgijo gerą sportinę formą, kurią stengėmės kuo ilgiau išlaikyti. Mums visapusiškai padėjo „Cido“ arena, Panevėžio miesto sporto centras, jautėme didelį Bronislavo Pliavgos palaikymą. Karantino metu arenoje buvo teikiamos tik mokamos paslaugos, todėl treniruotės treke mums daug kainavo.

V. Lendelis (dešinėje) – ant Europos čempionato garbės pakylos. (Dario Belingheri / BettiniPhoto nuotr.

Sporto centras mokėjo už treniruočių valandas, prisidėjo Lietuvos dviračių sporto federacija. Buvo sunku išlaikyti atitinkamo fizinio pasirengimo lygio komandą, bet mums tą pavyko padaryti. Patiems sportininkams irgi buvo be galo sunku, nes kartais nežinodavome, ar iš viso tą savaitę galėsime treniruotis.

Visi skaičiuoja medalio kainą, bet galiu pasakyti, kad dėl karantino jis žiauriai pabrango.

– Be sportininkų, kokia dar mūsų komanda vyko į Plovdivą?

– Mūsų komanda niekada nebuvo didelė, šįkart joje buvo du treneriai – aš ir Algimantas Buividas bei kineziterapeutas Tomas Linksmuolis. Ir toliau vienas treniruoju sprinterius, padedu ir daugiakovėje (omniume) rungtyniaujantiems dviratininkams.

Per treniruotes negaliu skirti daugiau laiko pabendrauti su kiekvienu sportininku. Žmona praktiškai mane mato tik treniruotėse, treke per dieną kartais išbūnu po aštuonias valandas.

– Kaip čempionate buvo saugomasi nuo COVID-19?

– Varžybos vyko be žiūrovų, tribūnos buvo tuščios. Visur buvo dezinfekcinių priemonių, visiems matuojama temperatūra, dviratininkai privalėjo turėti COVID-19 neigiamas testo, daryto ne anksčiau kaip prieš 72 valandas, pažymas. Komandos gyveno viename viešbutyje atskiruose aukštuose, visi buvome su kaukėmis, pirštinėmis.

– Čempionate pirmą sykį dalyvavo klaipėdietis Justas Beniušis ir panevėžietis Mantas Bitinas. Kaip vertinate jų debiutą?

– Lietuvoje visi kalba tik apie sprintą, kuriame tikrai esame žinomi visame pasaulyje. Dar vienas to įrodymas – po Europos čempionato Simona pasauliniame reitinge atsidūrė trečioje vietoje.

Tačiau reikia galvoti ir apie kitas disciplinas. Esu iniciatorius, kad negalima pasikliauti vien tik sprintu, reikia plėtoti ir tempo rungtis, pažiūrėti, ar yra perspektyvų, ar ne.

Vaikinų debiutą vertinu teigiamai. Justas pirmą sykį dalyvavo tarptautinėse treko varžybose, o Mantas drąsiai stojo į kovą su vyrais. Manau, kad jie – perspektyvūs dviratininkai.     

– Iš pagrindų pasikeitė moterų komandų sprintas. Tokijo olimpinėse žaidynėse komandą dar sudarys dvi dviratininkės, bet jau šiame Europos čempionate ir būsimose planetos pirmenybėse ekipoje bus po tris sportininkes. Ar jums tai didelis smūgis? Ar auga perspektyvių sprinto dviratininkių, kurios galės prisijungti prie komandos?

– Jaunų sprinterių reikia išsiugdyti, o man vienam viską aprėpti labai sudėtinga. Kažkas man turi auginti pamainą, kad galėčiau lipdyti komandą ir bendromis jėgomis su ja dirbti. Baigsis Tokijo olimpinės žaidynės ir su dviem sprinterėmis kažkuriam laikui teks sustoti.

Lietuvos dviračių trekas – viena tų sporto šakų, kuri pelno medalių per paties aukščiausio rango varžybas. Lietuvos dviračių sporto federacijai reikėtų peržiūrėti savo prioritetus ir padėti tiems, kurie garsina  šalį.

– Ar Simonai rengtis čempionatui netrukdė tai, kad ji dalyvavo Seimo rinkimuose?

S.Krupeckaitė ir D. Leopoldas. /  K. Štreimikio nuotr.

– Antroji karjera negali trukdyti. Bet ji nepadėjo, greičiau apsunkino pasirengimą. 

– Šiuo Europos čempionatu baigėte sezoną. Kokie artimiausi jūsų planai?

– Neįsivaizduoju. Viskas priklausys nuo situacijos dėl COVID-19, nes dabar atšauktos visos tarptautinės dviračių sporto varžybos. Po čempionato leidome sportininkams savaitę pailsėti ir dabar bandome organizuoti visavertį treniruočių procesą namie arba užsienyje.

Viskas labai sudėtinga. Tačiau negalime nuleisti rankų, nes gegužę prasidės Pasaulio taurės varžybų etapai, startuos naujasis sezonas.