Plaukikas D. Rapšys – apie japonų mandagumą, rutiną Hiracukoje ir būtinybę pabūti vienam

Lietuvos olimpinė plaukimo rinktinė į aklimatizacijos stovyklą Hiracukoje (Japonija) išvyko dar liepos pradžioje. Plaukikai čia praleido daugiau laiko nei bet kuri kita Tokijo olimpinėms žaidynėms besiruošianti Lietuvos komanda. Vis dėlto, sako, laikas neprailgo.

Kasdien iš viešbučio eidami į visai šalia esantį restoraną Lietuvos olimpinės rinktinės nariai traukia smalsius Hiracukos gyventojų žvilgsnius. Miestiečiai žino, kad tai – olimpinėms žaidynėms besirengiantys sportininkai. Dažnas norėtų pakalbinti ar nusifotografuoti, tačiau dėl griežtų saugumo reikalavimų, bet koks kontaktas su vietiniais – draudžiamas.

26 metų Danui Rapšiui Tokijo olimpinės žaidynės – antrosios. Prieš penkerius metus į Rio de Žaneirą jis vyko kaip perspektyvus sportininkas. Į Tokiją – kaip plaukimo komandos lyderis.

Apie Hiracukoje nusistovėjusią rutiną plaukikas kalbėjosi su LTOK.lt.

– Į Hiracuką išvykote liepos 6 dieną, taisyklės čia – labai griežtos, judėjimas – ribotas. Ar netrūksta veiklos?

– Dienos bėga labai greitai. Kai atvykome, reikėjo adaptuotis, naktys buvo sunkesnės, trūko miego, norėdavosi ilgiau numigti per pietus. O dabar režimas jau yra nusistovėjęs: keliamės anksti ryte, kad atliktume būtiną COVID-19 testą, važiuojame į baseiną, grįžtame, papietaujame ir turime laisvas 3 val. Per tą pamiegame, susiskambiname su artimaisiais, peržiūrime naujienas. Vakare – vėl treniruotė.

Po vakarienės žiūrime filmus, serialus, žaidžiame žaidimus su komandos draugais. Buvome susirinkę pažaisti „Uno“ kortomis. Kilo daug įtampos (juokiasi).

– Kas laimėjo?

– Vieną kartą Andrius Šidlauskas, kitą – aš.

– Ar ši stovykla skiriasi nuo kitų?

– Mažai kuo. Turbūt vienintelis skirtumas, kad kasryt turime atlikti seilių antigeno testą. Dienos bėga labai greitai, liko mažiau nei savaitė iki starto.

– Treniruojatės vieni 50 m baseine. Ar treniruočių sąlygos atitiko lūkesčius?

– Kadangi jau buvome Hiracukoje prieš trejus metus, sporto bazė mums jau buvo pažįstama. Tiesa, tuomet vanduo buvo šiek tiek per šiltas ir baseine būdavome ne vieni. Trenerė net negalėdavo švilpti, nes švilpuku galėjo naudotis tik gelbėtojai.

Dabar turime viską, ko reikia. Plaukiu savo malonumui ir dirbu tai, ką reikia daryti. Nereikia sukti galvos. Tiesiog ateinu, padarau savo darbą, išeinu ir laukiu pagrindinio starto.

– Dabar jums draudžiama bendrauti su vietiniais, o kokį įspūdį japonų kultūra paliko prieš trejus metus?

– Artimiesiems pasakojau, kad čia jaučiama didelė pagarba kitam žmogui. Kur beeitum, žmonės praleidžia ir dar padėkoja. Pamenu, tuomet vaikštant po miestą ar prekybos centrus jaučiausi saugiai ir jaukiai. Žmonės – atsipalaidavę, eidamas jauti, kad niekas neužkliudys, kreivai nenužiūrės.

O dabar važiuojant autobusu žmonės visada mojuoja. Kadangi mums tai neįprasta, turime šiek tiek perlipti per save, bet visada atmojuojame, nes matome, kad jiems smagu mus matyti. Tikrai malonu.

– Vienintelė vieta, kur galite pasivaikščioti – Soho parke esantis stadionas. Pastebėjau, kad dažniausiai vaikštote vienas ir atrodote atsiribojęs nuo aplinkos. Ar taip kaupiatės dienai?

– Kadangi žinau, kad laukia treniruotė, šį laiką skiriu pabuvimui su muzika, su savimi, apgalvoju viską, ką turėsiu daryti, susidėlioju treniruotės planą ir tada einu vykdyti.

Rytas man nėra lengvas, todėl nesinori per daug juokauti. Be to, karštis išmuša iš vėžių. Todėl norisi pabūti su savimi bent 20 min.

– Tokio pabuvimo su savimi jums reikia kasdien?

– Pastarieji pusantrų metų nebuvo lengvi. Dėl pandemijos buvo sunkiau išlaikyti gerą psichologinę būsena, įtampa buvo didesnė, nes viskas uždaryta. Sudėtingiau kažkur išeiti pravėdinti galvą ar nukreipti mintis. Manau, žmogui labai reikia pabūti su savimi.

Džiaugiuosi, kad komandoje turime kineziterapeutą Andrių Bogdelį, olimpinėje rinktinėje yra ir psichologas Andrius Liachovičius. Su jais dirbame, kalbame, džiaugiuosi, kad gauname naudingos informacijos, kurią galime panaudoti ir gyvenime.

– Kas buvo sunkiausia karantino metu?

– Tai, kad nebuvo varžybų. Esame pratę turėti daug startų. Žinant, kad artėja svarbios varžybos – lengviau treniruotis. O kai jų nelieka – atrodo, nebesinori savo nuotolio plaukti, norisi išbandyti lengvesnius atstumus. Karantino metu buvo daug kalniukų: tai gerai, tai blogai. Tikiuosi, kad viskas virs į gerą.

– Jūsų pavardė dažniausiai minima tarp sportininkų, galinčių iškovoti olimpinį medalį. Kaip tvarkotės su šiuo spaudimu?

– Spaudimas prasidėjo dar 2019-aisiais, kai pirmas iš plaukikų iškovojau olimpinį kelialapį. Labai gerai, kad tai įvyko gana anksti ir aš pripratau, kad žmonės reikalauja medalių bei pirmų vietų. Taip buvo ir bus. Priimu tai, kaip faktą, kurio negaliu pakeisti ir apie tai negalvoju.

– Plaukikų komandoje – debiutantė 19-metė Kotryna Teterevkova. Ar dalinatės patirtimi su kolege?

– Kotryna yra vienintelė mergina komandoje, todėl jai psichologiškai nėra lengva. Kiek galime, tiek padedame, pasikalbame, bet neleidžiame užmigti ant laurų. Jei matome, kad sunkiau sekasi, patraukiame per dantį, kad pasistengtų labiau.

Ji mato, kad yra už mus lėtesnė, bet taip pat žino, kad gali mus vytis. Visada jai tai primenu: žiūrėk į tai, kaip pliusą, nes visada turi ką vytis ir kur tobulėti. Belieka tai paversti motyvacija.

 



NAUJAUSI KOMENTARAI

Galerijos

Daugiau straipsnių