Tiesa, legendinė plaukikė sako esanti nepratusi švęsti gimtadienių. O ir kitas šventes švęsdavusi retai. 

„Vaikystėje mūsų šeimoje gimtadienių niekas nešvęsdavo. Kai sportavau, taip pat ne tas galvoje buvo. Stovyklose turėjau daug draugų ir trenerį, tad būdavo – ryte atsikeli ir pamatai kokią nors dovanėlę: meškiuką ar lėlytę, gražiai supakuotą. Juk mes neturėjome švenčių: jokių sekmadienių, jokių Kalėdų, jokių Velykų“, – kalba L. Kačiušytė. Visas jas atimdavo sportas, aukštų rezultatų siekis.

„Treniruotis buvo katorga. Niekas ir neklausė – nori sportuoti ar ne. Pabandyk nenuvažiuoti į stovyklą – kils didžiulis skandalas. Prigąsdindavo ir sportuodavai toliau“, – prisipažino olimpinė čempionė.

VAIKYSTĖ. Būsimoji plaukikė vaikystėje gyveno vaizdingame ir vandenų gausa išsiskiriančiame Pavilnyje.

„Aš augau prie Vilnelės, Pūčkoriuose. Vilnelėje ir plaukėm, ir skendom. Ir tvenkinių netoliese buvo. Ten ir pramokau plaukti šuniuku, visais kitais būdais“, – prisiminė L. Kačiušytė.

Pirmas bandymas lankyti plaukimo treniruotes būsimajai olimpinei čempionei nebuvo labai sėkmingas.

„Kai mokiausi antroje klasėje, per mokyklas ėjo toks treneris Gediminas Petrauskas. Jis rinko vaikus. Ir nemažai mano bendraklasių pradėjo lankyti plaukimą. O aš tą dieną dėl kažkokių priežasčių negalėjau. Nuėjau kitą dieną ir patekau pas trenerę Gražiną Štarienę. Nebuvo baisu. Po dviejų savaičių trenerė mane išvarė kaip negabią. Iš tiesų chuliganavau, mušiausi, kitus vaikus skandinau...“ – prisipažino plaukikė.

Po šio bandymo mergaitė pradėjo lankyti rankinį. Bet po metų galutinai pasuko į plaukimą.

„Trečioje klasėje mus vedė plaukti. Pas Aušrą Šukytę. Ji studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute, bet buvo povandenininkė, todėl mokė plaukti vaikų grupeles. Ir išėjo taip, kad aš vienintelė iš visos klasės mokėjau plaukti. Mane pamatė Arvydas Gražiūnas, tad būdama ketvirtoje klasėje perėjau į sporto klasę ir pradėjau rimtai treniruotis“, – pasakojo L. Kačiušytė.

KARJERA. Sportinė vilnietės karjera klostėsi greitai ir be sustojimų.

„Iš karto pradėjau pirmauti. Po to viskas ėjosi labai greitai. Jau 1977-aisiais patekau į Sovietų Sąjungos suaugusiųjų rinktinę. Vos 14-os metų. O 15-os pasiekiau du pasaulio rekordus per vieną dieną ir pasaulio čempionato auksą.“

Pergalė pasaulio čempionate Berlyne buvo pirmasis didžiulis L. Kačiušytės laimėjimas. Po poros metų – olimpinis Maskvos auksas.

Šiemet olimpinėmis čempionėmis tapusioms Rūtai Meilutytei ir Laurai Asadauskaitei Lietuvos tautinis olimpinis komitetas skyrė automobilius „BMW 525xD“. L. Kačiušytė 1980 m. galėjo nusipirkti... pusę „Žigulių“.

„Laimėjusi olimpiadą gavau, atrodo, 2 800 rublių premiją. Tai – pusė „Žigulių“. Jie tada kainavo apie 5 tūkstančius. Už tuos pinigus jau gerokai po olimpiados gavusi butą nusipirkau baldus“, – prisiminė legendinė plaukikė.

Pati sportininkė Maskvos olimpiadą vadina „kastruota“. Tais laikais, po to kai Sovietų Sąjunga įvedė kariuomenę į Afganistaną, pasaulyje labai įkaito tarptautinės politikos atmosfera. Maskvos olimpines žaidynes boikotavo dauguma Vakarų šalių ir net komunistinė Kinija.

Tiesa, net ir nesivaržydama su visais stipriausiais pasaulio sportininkais, Lietuvos plaukikė Maskvoje ne tik iškovojo auksą, bet ir pasiekė olimpinį rekordą.

„Maskvos žaidynės, anot pačių rusų, „kastruota“ olimpiada. Po to buvo „kastruotas“ Los Andželas, kur mes nedalyvavome. O krūviai buvo tokie, kad labai retas mano kartos plaukikas galėdavo du olimpinius sezonus ištverti“, – pasakojo plaukikė apie sprendimą vos 24-erių baigti sporto karjerą.
L. Kačiušytė tikina, kad tais laikais plaukikai dirbo daugiau negu vėlesnės, o ypač dabartinės kartos: „Liūdnoka buvo. Nuo ryto iki vakaro sportuoti... Man labai keista, kaip dabartinė karta sugeba ir dirbti, ir sportuoti, ir pasirodyti televizijoje, radijuje, ir šokiai, ir žaidimai... Mūsų laikais galėtų kiek nori versti, nieko nepavyktų. Nei pinigai, nei niekas kitas nepadėtų. Jėgų tiesiog nebūtų. Mes paprastai per dieną nuplaukdavome per du kartus iki 15 km, o stovyklose – per tris kartus 20. Tokia buvo sistema, treniruočių metodika.“

Maskvos olimpinių žaidynių nugalėtoja sporto nesiejo su malonumu. Malonumas būdavo jau po pergalės.

„Jausdavau malonumą, kai stovėdavau ant pjedestalo, kai išleisdavo į poilsio stovyklas savaitėlei po pagrindinių varžybų: šokiai, žaidimai, estrados. Bet kai keliesi šeštą ryto į treniruotę, po jos – pamoka, tada – treniruotė, vėliau pietūs, po šių truputį paguli ir vėl treniruotė, vėl pamokos... Nežinau, ar kam nors malonus toks gyvenimas gali būti“, – pasakojo L. Kačiušytė.

DARBAI. Dar sportuodama garsioji plaukikė baigė Vilniaus pedagoginį institutą. O baigusi karjerą olimpinė čempionė įsidarbino vaikų trenere. Bet L. Kačiušytės, kaip trenerės, karjera buvo dar trumpesnė nei kaip sportininkės.

„Pradėjau dirbti Vilniaus „Žalgirio“ vaikų ir jaunių sporto mokyklėlėje direktoriaus pavaduotoja ugdymo reikalais ir turėjau trenerės valandų pradinukams mokyti plaukti. Po šešerių metų mokyklėlę uždarė“, – pasakojo legendinė plaukikė. Kurį laiką L. Kačiušytė dirbo vertėja.

„Dabar dirbu Lietuvos olimpiniame sporto centre. Kuruoju plaukikų elitą. Tai – popierinis darbas, bet aš susitinku su žmonėmis, pabendrauju, kiekvieną dieną sužinau ką nors nauja. Man jis patinka“, – sakė olimpinė čempionė.

DUŠAS. Olimpinė, pasaulio, universiados čempionė tvirtino, kad plaukti jai nėra koks nors išskirtinis malonumas.

„Labiausiai aš mėgstu dušą. Čia nereikia plaukti, o aš savo jau nuplaukiau. Bet ežere su draugais paplaukioju, pasimaudau. Niekada nebuvau toks žmogus, kad vos pamačiusi vandens telkinį pulčiau maudytis, plaukti. Labai sausumą mėgstu. Sakau, kad labai skubėdavau išplaukti į sausumą, todėl ir tiek pergalių laimėjau, rekordų pasiekiau...“ – šypsojosi L. Kačiušytė.

Tiesa, ji pripažino, kad plaukimo sportu domisi ir domėjosi visada.

„Nesidomėti plaukimu nepavyksta. Juk dabar visai kitos treniruočių technologijos, viskas nuo mano laikų pasikeitę 90 procentų. Ir tai – įdomu. Kai pati treniravau vaikus, metodika labai skyrėsi nuo tos, kaip treniravo mane“, – kalbėjo olimpinė čempionė.

Nepaisant to, kad plaukimas iš L. Kačiušytės atėmė daug gražiausių metų valandų, dienų ir mėnesių, kai ką jis jai ir davė.

„Turiu iš tų laikų draugų. 35-erius metus su jais bendrauju ir draugauju. Dalijamės naujienomis, žurnalais“, – tikino legendinė sportininkė.