47-erių T. Grabauskas padarė tai, ko iki šiol nebuvo pavykę nė vienam Lietuvos atletui. Italijoje surengtose superekstremaliose ištvermės varžybose jis įveikė trisdešimtgubą ultratriatloną.

„TripleDeca cont. Ultra Triathlon“ – ilgiausių ir sudėtingiausių pasaulyje triatlono varžybų trasos driekėsi po Brešijos provincijoje esančio Gardos ežero apylinkes. Jų dalyviams reikėjo įveikti sveiku protu sunkiai suvokiamus išbandymus – per 45 dienas nuplaukti 114 km, numinti dviračiu 5 400 km ir nubėgti 1 266 km. Iki šių metų niekas pasaulyje to nebuvo bandęs. Lietuvis finišą pasiekė anksčiau nei numatytas limitas – per 38,5 paros.

T. Grabauskas 2022 m. Šveicarijoje jau buvo įveikęs dešimtgubą ultratriatloną, o pernai dvidešimtgubame pasipuošė bronzos medaliu.

„Jaučiuosi tarsi naujai gimęs. Kelis pastaruosius mėnesius praleidau ekstremaliomis sąlygomis, savotiškose džiunglėse. Todėl dabar galiu dar labiau mėgautis kasdieniais malonumais, kurie man buvo tapę nepasiekiama prabanga“, – įspūdžiais dalijosi pašnekovas.

– Pernai grįžęs iš varžybų radote švytinčius švara namus, nes žmona, norėdama atsikratyti įtampos, nuolat šveitė visas namuose esančias plyteles. Ar toks pats vaizdas pasitiko ir šiemet?

– Šiemet žmoną radau ramiai miegančią (juokiasi, – aut. past.). Norėjau padaryti staigmeną gimtadienį tądien šventusiai dukrai, todėl parvykau greičiau, nei jos tikėjosi. Kauną pasiekiau vėlai naktį. Aišku, buvo daug džiaugsmo, ašarų ir net išgąsčio. Iš pradžių jos pamanė, kad į namus laužiasi vagys. Žodžiu, staigmena pavyko. Dėl to turėjau paspausti ir bėgimo distancijoje. Įprastai įveikdavau 80–90 km, o per paskutinę parą sukoriau 140 km. Po finišo su atvykusiais draugais tuoj pat susipakavome daiktus, susidėjome krūvas dėžių, išsiardėme palapines ir užmyniau greičio pedalą.

Atsidavimas: treniruočių atletas neapleido net kai su žmona ištrūko į Prancūziją atšvęsti 25 metų vestuvių jubiliejaus. / T. Grabausko asmeninio archyvo nuotr.

– Galbūt, metams bėgant, artimieji įprato prie jūsų ekstremalių nuotykių?

– Šiemet streso šeimai buvo netgi daugiau nei įprastai. Žmona ir dukra žinojo apie mano sveikatos bėdas. Taip pat – apie gerokai didesnius nei pernai krūvius, tragiškas trasas, permirktas liūčių ir išmaltas pravažiuojančių traktorių. Kur dar incidentai, kai buvau parblokštas pravažiuojančių automobilių...

– Tokio ekstremalaus egzamino per savo karjerą dar nebuvote patyręs. Ko gero, ir pasiruošimas buvo dar sudėtingesnis nei įprastai?

– Pasiruošimą sunkino metų pradžioje įplyšusi Achilo sausgyslė. Dalyvavau bėgimo varžybose ir pajutau pokštelėjimą kulno srityje. Medikai siūlė atlikti operaciją, bet tuomet tikrai būtų tekę praleisti pagrindinį metų startą. To negalėjau sau leisti, nes daug prisidėjau prie šios istorinės idėjos įgyvendinimo, daugelio organizacinių dalykų. Kai atsisakiau operacijos, gydytojai perspėjo, kad bėgioti šiemet praktiškai nebegalėsiu, o gydymas užtruks daugiau nei pusmetį. Per visą pasiruošimo laikotarpį griežtai ribojau krūvius. Pavyzdžiui, pernai ruošdamasis trečdaliu trumpesniam dvidešimtgubam ultratriatlonui nubėgau 4 tūkst. km. Šiemet – vos 200 km. Šlubčiojau iki pat starto Italijoje. Mano fizinę formą palaikė tai, kad dariau didžiules perkrovas kitose rungtyse – labai daug treniravausi baseine ir mindamas dviratį. Šiemet nuplaukiau tris kartus daugiau nei pernai, dviračio rida taip pat stipriai viršijo buvusias normas. Kasdien sportuodavau beveik po 10 valandų. Treniruočių neapleidau net kai su žmona kelioms dienoms ištrūkome į Prancūziją atšvęsti 25 metų vestuvių jubiliejaus.

Galvojau, kad jei Achilas visiškai nebelaikys, prisikonstruosiu ką nors prie kojos – medžio ar metalo gabalą – ir vis tiek judėsiu finišo link.

– Žinant visus sunkumus, pusantro mėnesio, praleisti varžybų trasoje, atrodė neįmanoma misija. Pasakykite atvirai: kiek dienų, svarstydamas apie tai prieš startą, tikėjotės atsilaikyti?

– Man pačiam nebuvo nė menkiausios abejonės, kad ištversiu iki pabaigos. Galvojau, kad jei Achilas visiškai nebelaikys, prisikonstruosiu ką nors prie kojos – medžio ar metalo gabalą – kas pasitaikys po ranka, ir vis tiek judėsiu finišo link. Tik apie medalį šiemet jau nebesvajojau.

– Ir tada pasipylė itališki akibrokštai…

– Vienas po kito (juokiasi). Tikėjausi, kad stipriausiai startuosiu plaukimo ir dviračių rungtyse, kad bėgdamas turėčiau kuo didesnę atsargą. Tačiau viskas pasisuko kitaip. Dviračių etapas turėjo vykti lygioje trasoje, bet reglamentas rodė viena, o realybė buvo visiškai kitokia. Teko įveikti daugybę trasos pakilimų, o man tai buvo itin nepalanku, nes kylant į įkalnę didesnis krūvis tekdavo traumuotam Achilui. Jausdavau skausmą, todėl tekdavo mažinti tempą iki kokių 5 km/val., o varžovai lėkdavo gal 15 km/val. Pirmosios rungties baseine išvis nesinori prisiminti.

– Kas gi ten nutiko?

– Organizatoriai kažkaip sugebėjo „pamesti“ kelias valandas mūsų plaukimo. Italai pareiškė, kad rezultatai nebuvo užfiksuoti dėl elektroninės sistemos gedimo, todėl laikas bus tik apytikris. Jie galėjo remtis mūsų laikmačiais, kuriuos turėjo kiekvienas atletas. Juolab kad kelios netikslios minutės mėnesį trunkančiose varžybose nelabai daug ir lemtų. Tačiau ši organizatorių klaida eliminavo galimybę sportininkams tapti oficialiais pasaulio rekordininkais. Tarkime, į Guinnesso rekordų knygą mūsų pasiekimas jau nepatektų. Apie gedimą sužinojome distancijai einant į pabaigą ir tai mums visiems tapo dideliu psichologiniu smūgiu.

Avarijos: dviračių etape kaunietis buvo dusyk parblokštas pravažiuojančių automobilių. / T. Grabausko asmeninio archyvo nuotr.

– Ištisus metus paaukojote pasiruošimui šturmuoti Guinnesso rekordus, susimokėjote 9 tūkst. eurų vien už galimybę startuoti varžybose ir mainais sulaukėte tokio akibrokšto. Nesinorėjo spjauti į viską ir susikrovus daiktus važiuoti namo?

– Vienas dalyvis taip ir padarė. Likusiems iš mūsų aštuntuko taip pat kilo tokių minčių. Man motyvacija nukrito iki nulio. Tačiau kiek atvėsęs ėmiau svarstyti logiškai: rėmėjai į mane investavo pinigų, aš pats atlikau milžinišką fizinį ir organizacinį pasiruošimo darbą, o dabar imsiu ir viską nubrauksiu. Nutariau, kad geriau paaukosiu galimybę siekti rekordo, bet savo svajonės neatsisakysiu. Beje, plaukimo rezultatai galiausiai buvo pateikti tarptautinės mūsų federacijos svetainėje, tik jie nebuvo oficialūs.

– Grįžkime prie incidentų su automobiliais…

– Italai pasirodė labai agresyvūs dviratininkų atžvilgiu. Kad galėtų praleisti lenktyniaujančius sportininkus, jiems net minčių nekilo. Atvirkščiai, mus pasiviję siaurame kelyje, jie atakuodavo garsiniais signalais, rodydavo agresyvius gestus. Mane kelis kartus buvo partrenkę, laimei, neskaudžiai, – nuriedėjau į pievas. Be to, situaciją sunkino, kad varžybos vyko kaimo vietovėje, kur važinėja traktoriai. Jie atvažiuodavo iš laukų molini, žemėti ir visą purvą, chemikalų likučius palikdavo ant asfalto dangos. Dėl to kentėjo mūsų dviračiai, tekdavo lakstyti po aplinkinius servisus ir keisti detales.

Vietiniai kaimiečiai mus kartkartėmis apmėtydavo čia pat laukuose augančiais kukurūzais.

Kad nuotykių nebūtų per mažai, vietiniai kaimiečiai mus kartkartėmis apmėtydavo čia pat laukuose augančiais kukurūzais. Kaip supratau, jie net nelabai žinojo, kad pas juos apylinkėse vyksta rimtos varžybos, todėl piktinosi, kad būriai atvykėlių jiems kasdien trukdo važinėtis. Manau, kad organizatoriai galėjo pasistengti kur kas garsiau reklamuoti sunkiausias pasaulyje varžybas. Tada gal ir vietinių požiūris būtų buvęs kitoks.

– Paskutinė rungtis – bėgimas. Joje turbūt taip pat neišvengėte nuotykių?

– Į varžybas vežiausi net septynias poras sportbačių, bet dar teko pirkti avalynės jau būnant Italijoje, o iš atsivežtų sunaudojau gal tik kokias tris poras. Kai kurie bateliai buvo pritaikyti lygiai asfalto trasai, o mes bėgiojome kaimo laukais, arimais. Dėl to kentėjo mano Achilai. Kartais labai praversdavo žygio batai, nes avint jais judėti buvo net lengviau nei su bėgimo bateliais.

– Po tokio išgyvenimo mėnesio turbūt norite daug kam tarti šiltų padėkos žodžių?

– Pirmiausia – šeimai. Jei ne jos palaikymas ir kantrybė viso sezono metu, aš apie tokias varžybas galėčiau tik pasvajoti. Kartais pagalvoju, kad jei mano žmona būtų sportininkė, treniruotųsi po 10 valandų per dieną, o paskui ilgam dingtų varžybose, kažin ar galėčiau su tuo susitaikyti. Ji kantriai visą tai priima ir dar randa įkvėpimo žodžių. Žinoma, profesionalus sportas neįmanomas ir be rėmėjų. Tad esu dėkingas, kad jie tiki mano idėjomis.

– Jūsų sezonas jau baigėsi. Kokie planai kitiems metams?

– Dabar labiausiai noriu atsikvėpti, apsigydyti traumas ir negalavimus. Tai gali trukti ir kitąmet, o pailsėjęs galbūt sugrįžčiau 2026 m. Su dar skambesniais projektais. Pavyzdžiui, kodėl gi nepagalvojus apie dar ilgesnę distanciją ir dar įspūdingesnį pasaulio rekordą?