1982 metų rugpjūčio 28-ąją Senojo žemyno jaunių krepšinio čempionate jėgas surėmė Sovietų Sąjungos ir tuometės Jugoslavijos rinktinės. Vienoje pusėje išsirikiavo Igoris Migliniekas, Valerijus Tichonenko bei Šarūnas Marčiulionis, kitoje – Draženas Petrovičius, Velimiras Perasovičius ir Stojko Vrankovičius. Po puikios pirmosios rungtynių pusės (55:35) pergalę šventė sovietai.

Po metų vykusiame pasaulio jaunimo čempionate Sovietų Sąjunga finale nusileido JAV krepšininkams (78:82), nepaisant to, kad turėjo stipresnę rinktinę – prie buvusių trijų lyderių prisijungė Arvydas Sabonis, Aleksandras Volkovas bei Tiitas Sokkas.

Tai buvo pirmieji du finalai, pirmieji du medaliai sėkmingoje Š.Marčiulionio karjeroje. Kaune gimęs krepšininkas laikomas vienu Europos pionierių pravėrusiu Nacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) duris.

Iki dešimties, Marčiulionis Kaune lankė teniso treniruotes, tačiau per metus paaugęs 11 centimetrų, jis buvo išmestas iš komandos, nes buvo „per didelis“. Kita stotelė – krepšinio aikštė. Kairiarankis, stiprus ir dideliu talentu pasižymėjęs Šarūnas progresavo greitai, tačiau nesugebėjo lengvai išsikovoti vietos „Žalgirio“ komandoje. Po pokalbio su savo tėvais, jis nusprendė persikelti į Vilnių ir prisijungti prie nuožmiausių kauniečių varžovų – „Statybos“. Sostinės klubui gynėjas atstovavo nuo 1981 iki 1989 metų sezono. Tų pačių metų rugsėjį Marčiulionis pirmą kartą apsivilko „Žalgirio“ marškinėlius ir padėjo komandai pasaulio klubų čempionate. Be traumuoto Sabonio Milane žaidę žalgiriečiai liko paskutiniai, aštunti.

1987 m. birželį Marčiulionį lydėjo didelis džiaugsmas ir dar didesnis nusivylimas. Europos čempionato finale Atėnuose, Sovietų Sąjungos rinktinė po pratęsimo 101:103 pralaimėjo Graikams, kurios į priekį vedė 40 taškų pelnęs Nikos Galis. Šiame mače Marčiulionis surinko 16, Valdis Valtersas – 23, Tikhonenko – 17 taškų, tačiau jų nepakako, kad jų rinktinė sustabdytų vieną didžiausių staigmenų pateikusių graikų komandą. Tačiau po aštuonių dienų,šeštajame NBA naujokų biržos rate 127 šaukimu lietuvį pasirinko Oklando „Warriors“ ekipa.

Prieš persikeldamas už Atlanto, Marčiulionis pažymėjo viena didžiausių pergalių savo karjeroje. 196 cm ūgio gynėjas kartu su Sovietų Sąjungos rinktine, kurią sudarė Sabonis, Rimas Kurtinaitis ir Valdemaras Chomičius, pasidabino aukso medaliu 1988 metų Seulo olimpinėse žaidynėse. Finale jie susitiko su Jugoslavijos krepšininkais, kuriems buvo pralaimėję grupės etape. Vis tik, lemiamose rungtynėse sovietai laimėjo įtikinamai (76:63), o komandos lyderiu buvo 23 taškus pelnęs ir 7 dvitaškius iš 11 pataikęs Marčiulionis.

Praverti NBA duris galingo sudėjimo lietuviui pavyko 1989-aisiais. Pirmuoju iš Sovietų Sąjungos respublikos kilusiu krepšininku NBA lygoje tapęs Marčiulionis prisijungė prie Oklando „Warriors“ ekipos, kurios gretose žaidė Manute Bolas, Timas Hardaway, Mitchas Richmondas bei Chrisas Mullinas.

Debiutines rungtynes lietuvis sužaidė 1989 m. lapkričio 3-iąją. Marčiulionis karjerą pradėjo optimistiškai nuteikiančia gaida – nuo suolo pakilęs gynėjas per 24 minutes pelnė 19 taškų ir buvo antras pagal rezultatyvumą komandos žaidėjas. Dono Nelsono treniruojamas Oklando klubas demonstravo žiūrovo akiai patrauklų žaidimą ir tapo rezultatyviausia lygos komanda (vid. 116 taškų per mačą). Dešimtąją vietą užėmusi „Warriors“ nepateko į atkrintamąsias, tačiau komandos naujokas iš Lietuvos per 23 minutes pasiekė 12,1 taško vidurkį.

„Kartais jaučiausi įbaugintas, žeminamas. Donas tikrai kartais persistengdavo. Tačiau jis norėjo padaryti mane geresniu žaidėju. Galbūt man būtų prireikę daugiau laiko įsisavinti visus dalykus, jeigu jis nebūtų rėkęs ant manęs visą laiką. Kitas dalykas – Nelsonas rėkė ant manęs, bet suteikė daug žaidimo laiko. Tai buvo be galo svarbu. Jis tikėjo manimi, turiu vertinti tai. Tai, kaip Donas kalbėdavo su manimi, priėmiau kaip iššūkį. Norėjau įrodyti esąs geresnis ir nusipelnęs būti aikštėje.

Kai kuriems žaidėjams raudonas kilimas būdavo tiesiamas nuo 12 ar 13 metų. Jie negali pakelti trenerių kritikos. Tikrai nėra lengva būti vaikinu, kuriam iš visų pusių žarstomos pagyros. Suprantu tai, tačiau būdamas profesionalu privalai priprasti prie to“, - apie santykius su buvusiu treneriu kalbėjo krepšininkas.

„Warriors“ gretose Šarūnas rungtyniavo iki 1992-1993 m. sezono pabaigos. Geriausiai krepšininkas atrodė 1991-1992 m., kuomet rungtyniaudamas po 29 minutes vidutiniškai pelnydavo 18,9 taško ir buvo antras gerausio lygos atsarginio krepšininko rinkimuose. Paskutiniais metais komandoje Marčiulionio vidurkiai siekė 17,4 taško, 3,2 atkovoto kamuolio bei 3,5 rezultatyvaus perdavimo. Tiesa, dėl traumų atletas sužaidė tik 30 mačų.

„Į NBA patraukėme kartu su Žarko Paspaliu, Vlade Divacu, Draženu Petrovičiumi ir Aleksandru Volkovu. Vienintelis Divacas jau pirmaisiais metais gaudavo daug minučių aikštelėje, o mums keturiems tai buvo labai sudėtingi metai. Atvykęs iš karto pradėjau bendrauti su amerikiečiais, tačiau prasti anglų kalbos įgūdžiai sukeldavo nemažai problemų aikštelėje. Psichologiškai buvo sunku“, – apie savo pradžią NBA lygoje pasakojo Marčiulionis.

Pagrindiniu traumų faktoriumi tapo vasara praleista su nacionaline Lietuvos rinktine. Pirmą kartą nepriklausomos šalies marškinėlius apsivilkęs gynėjas kartu su kitais krepšinio talentais pravėrė Barselonos olimpiados duris. Vos kartą grupės turnyre suklupę lietuviai pusfinalyje susidūrė su JAV „Svajonių komanda“, kuri be didelių problemų laimėjo mačą (76:127).

Skausmų kamuojamas Marčiulionis padėjo Lietuvai mažajame finale nugalėti sovietų rinktinę (82:78). Kartu su Saboniu, Kurtinaičiu ir kitais, Marčiulionis galėjo švęsti reikšmingiausią ir daugiausia sentimentų sukėlusią pergalę.

Skaudžią žymę žaidėjo karjeroje paliko 1995 m. Senojo žemyno pirmenybės. Lietuva pasiekė turnyro finalą, kuriame nusileido Jugoslavijai (90:96). Mače, kuriame netrūko žvaigždžių (Sabonis, Predragas Danilovičius, Sasha Djordjevičius, Dejanas Bodiroga, Vlade Divacas, Artūras Karnišovas), bene ryškiausiai spindėjo Marčiulionio žvaigždė. Vienas rinktinės lyderių paskutinėse čempionato rungtynėse pelnė 32 (8/9 dvit., 3/5 trit.). Tiesa, tai neprilygo 41 taškus pelniusiam S.Djordjevičiaus pasirodymui (9/12 trit.).

Paskutinius tris savo karjeros NBA sezonus Šarūnas atstovavo Sietlo „SuperSonics“, Sakramento „Kings“ bei Denverio „Nuggets“. Tačiau žaidėją nuolatos lydėjo traumų virtinės šleifas, dėl kurio atleto produktyvumas gerokai smuko.

„Problema buvo ta, jog į Sietlą atvykau po traumos, dėl kurios be krepšinio praleidau 18 mėnesių. Taip pat tuo metu „SuperSonics“, be manęs, turėjo 5 labai stiprius gynėjus: Hawkinsą, McMillaną, Paytoną, Gillą ir Askew. Kiekvienam iš mūsų Karlas pažadėjo po 30 minučių aikštelėje. Būtent tada ir prasidėjo visos problemos.

Ar jis tikrai galvojo, kad galės aikštelėje vienu metu laikyti keturis gynėjus? Jis man pažadėjo, jog gausiu daugiau minučių atkrintamosiose varžybose, tačiau visi jo pažadai buvo iliuzija. Tada atkrintamosiose aš nežaidžiau nė sekundės! Tuomet aš jam pasakiau: „Jūs – vagis. Jūs melavote man, atėmėte manęs viltį, nebenoriu su jumis turėti jokių reikalų“. Nesuprantu, kodėl jis negalėjo pasakyti visko, kaip yra tiesiai šviesiai“, – širdgėlą liejo Š.Marčiulionis.

1996-1997 m. sezone jis vidutiniškai žaisdavo vos po 15 minučių, per kurias rinkdavo 6,8 taško. 17 mačų aikštėje pasirodęs gynėjas nusprendė dėti tašką krepšininko karjeroje.

Per septynis sezonus NBA, Marčiulionis iš viso sužaidė 363 rungtynes, per kurias įmesdavo 12,8 taško, sugriebdavo 2,3 atšokusio ir perimdavo 1,3 kamuolio bei atlikdavo 2,2 rezultatyvaus perdavimo. Krepšininkas paliko gilų pėdsaką lygos istorijoje. Jis vadinamas „eurožingsnio“ („euro stop“, - angl.) pradininku. Šiuo klaidinančiu judesiu dabar garsėja ir savo varžovus „maudo“ Emanuelis Ginobili ir Jamesas Hardenas.

Tiesa, prieš galutinai pasitraukdamas iš didžiojo sporto, Marčiulionis su Lietuvos rinktine iškovojo 1996 m. olimpinius bronzos apdovanojimus. Tai buvo tarytum gulbės giesmė vieno geriausių visų laikų šalies krepšininko karjeroje.