Trečiosios Lietuvos krepšinio lygos (LKL) finalo rungtynės baigėsi kaip ir ankstesnės – pergalę iškovojo Kauno „Žalgiris“, namuose 72:45 sutriuškinęs Vilniaus „Lietuvos rytą“. Lyginant su ankstesnėmis rungtynėmis, skyrėsi tik jų eiga ir taškų skirtumas, kuriuo buvo pasiekta pergalė.

Serijoje iki 4 pergalių „Žalgiriui“ pirmaujant 3-0, nelieka jokių abejonių, kas taps LKL čempionu. Tai turėtų būti jau trečiasis sezonas iš eilės, kuomet LKL finale kauniečiai įveikia savo amžinus varžovus iš Lietuvos sostinės.

Jei jau kalbėti apie šias, trečiąsias, serijos rungtynes, galima pasakyti daug teigiamo ir neigiamo. Viską, kas teigiama, būtų galima pasakyti apie „Žalgirį“, o „Lietuvos rytas“ nusipelnė tik pačios didžiausios kritikos.

Žinoma, galima teigti, kad „Lietuvos ryto“ biudžetas ir, savaime suprantama, sudėtis neprilygsta kauniečiams, tačiau kovos lauke tokie dalykai lieka nesvarbūs. Viskas, kas rūpi, yra galutinis rezultatas ir jis neturėtų tenkinti vilniečių ekipos vadovų.

Dominavo

Kalbant apie pačias rungtynes, akivaizdu, kad „Žalgiris“ eilinį kartą išnaudojo savo didžiausią pranašumą – aukštaūgius. Apie tai buvo kalbėta jau daug kartų. Skaičių mėgėjus galėtų apgauti atkovotų kamuolių statistika, pagal kurią „Lietuvos rytas“ nusiėmė dviem kamuoliais daugiau nei nugalėtojai (38 prieš 36). Vis dėlto „Lietuvos rytas“ net 23 minutes rungtyniavo be vidurio puolėjų (Tautvydas Lydeka sužaidė tik 17 minučių ir savo pasirodymą baigė surinkęs 5 asmenines pražangas), kas palengvino „Žalgirio“ gyvenimą puolant. Todėl nenuostabu, kad rezultatyviausi Kauno ekipos žaidėjai būtent ir yra broliai Lavrinovičiai – Kšištofas (12) ir Darjušas (11).

Teisingumo dėlei derėtų paminėti, kad Kšištofas 9 iš savo 12 taškų pelnė iš trijų taškų zonos. Prie „Žalgirio“ tolimų metimų (kurių komanda pataikė 7 iš 20) prisidėjo „Lietuvos ryto“ žaidimas žemu penketu, kadangi gynyboje žaidėjai stengėsi neleisti pelnyti lengvų taškų iš po krepšio. To pasekoje kauniečiams pavykdavo susikurti geras galimybes mesti iš trijų taškų zonos.

Jau prieš pirmąsias rungtynes minėjau, kad „Lietuvos ryto“ pasirodymas labai priklausys nuo tritaškių metimų taiklumo. Tai buvo akivaizdu ir šį kartą – tokiose nesėkmingose rungtynėse vilniečiai pataikė vos 3 tritaškius iš 20 (15 proc.). Tačiau problema buvo ne tik tritaškių taiklumas. Dirko Bauermanno auklėtiniai tragiškai atakavo iš visų distancijų – tikslą pasiekė vos 14 dvitaškių iš 39 (36 proc.) ir 8 baudos metimai iš 13 (62 proc.).

Palaida bala

Nebūtų galima teigti, kad vilniečiams paprasčiausiai „nekrito“. Paprasčiausiai kiekvienas žaidėjas norėjo tapti rungtynių herojumi ir žaidė pernelyg individualiai. Didvyrio vaidmenį pabandyti užimti spėjo visi. Daugiausiai kartų (8) iš žaidimo atakavo Renaldas Seibutis, kuris yra komandos lyderis.

Tęsiant apie „Lietuvos rytą“, akis badė itin grubios klaidos perduodant kamuolį. Taip komanda prarado ne vieną šansą sėkmingai suregzti ataką. Prie prasto žaidimo prisidėjo ir tai, kad, žaidžiant be vidurio puolėjo, puolime niekas nesistengdavo žaisti po krepšiu. Dažniausiai kamuolys „vaikščiojo“ aplink tritaškio liniją, kol, besibaigiant atakos laikui, kas nors mesdavo neparuoštą metimą.

Žinoma, prie to labai prisidėjo ir „Žalgirio“ gynyba. Joano Plazos treniruojami žalgiriečiai tvarkingai ir greitai sugrįždavo į gynybą bei nevengė naudoti spaudimo. Kas svarbiausia, dažnai apsiginti pavykdavo neprasižengiant. Tą rodo ir pražangų statistika – „Lietuvos rytas“ prasižengė 27 sykius, o „Žalgiris“ – 14.

„Žalgirio“ pergalę šiose rungtynėse palengvino ir tragiškas T.Lydekos žaidimas. Vienintelis vilniečių vidurio puolėjas pademonstravo tokį žaidimą, kurį būtų galima rodyti kaip „šitaip nereikia žaisti“ mokomąją medžiagą.

„Centras“ ne tik prisirinko pražangų nelaiku ir nevietoje, bet ir priimdavo netinkamus sprendimus puolant. Ką galima kalbėti apie krepšinio IQ, jei keletą kartų prieš tave yra dvigubinama gynyba, o tu vis tiek meti per varžovų rankas vietoj to, kad atliktum perdavimą? Tai būtų atleistina, jei tie metimai bent jau pasiektų tikslą. Jie tikslo nepasiekė, o toks žaidimas svarbiose LKL finalo rungtynėse tikrai nenusipelnė nė vieno gero žodžio.

Bene vienintelis dalykas, kurį galėčiau išskirti kaip teigiamą, yra D.Bauermanno sprendimas pirmajame kėlinyje gynybą prieš Oliverį Lafayette‘ą patikėti Artūrui Jomantui ir Simui Buterlevičiui. Tokią taktiką „Lietuvos ryte“ dažnai naudojo ankstesnieji treneriai, leisdavę savo lengvojo krašto puolėjams gintis prieš varžovų įžaidėją. Vokietis iki šiol nebuvo linkęs priimti tokius sprendimus.

Užtat nuo pat savo darbo „Lietuvos ryte“ pradžios D.Bauermannas buvo linkęs kiekvienam žaidėjui suteikti progą. Tai galima vertinti dviprasmiškai. Vieną dieną gerai žaidžiantis krepšininkas rungtyniauja didžiąją rungtynių dalį, o kitą dieną nespėja nė apšilti kojų (palyginkite Tomislavo Zubčičiaus pasirodymą pirmosiose ir antrosiose serijos rungtynėse). Klausimas kyla – ar tai taktinis sumanymas, ar treneris paprasčiausiai nepažįsta savo auklėtinių? Sunku pasakyti. Aš manau, kad D.Bauermannas taip elgtis gali dėl abiejų šių priežasčių. Specialistas iš Vokietijos ieško sprendimų, kaip nustebinti savo varžovus, tačiau niekas nepadeda.

Klaidos komplektacijoje

O kodėl nepadeda? Paprasčiausiai dėl silpnesnės sudėties. Kaip sakoma: aukščiau bambos neiššoksi! „Lietuvos ryto“ komplektacijoje yra padaryta daug klaidų (be to, komandą palikoDejanas Ivanovas – tai susilpnino priekinę liniją). Jau eilę metų komandos vadovai nesugeba surasti aukšto lygio vidurio puolėjo (arčiausiai to buvo tik dalį sezono Vilniuje praleidęs Leonas Radoševičius). Negana to, nepasiteisino ir sezono metu atlikti sudėties pakeitimai. Miltono Palacio karjera jau seniai pasiekė saulėlydį, Patrickas O‘BryantasNacionalinės krepšinio asociacijos (NBA) naujokų biržos 9-u šaukimu buvo pasirinktas per klaidą. Ir aš dar neminiu to, kad jau seniai buvo galima atsisveikinti su vis regresuojančiais A.Jomantu ir Steponu Babrausku.

Gana kalbėti apie tai, kas blogai. Pakalbėkime apie tai, kas šiose rungtynėse buvo gerai. O gerai buvo... visas „Žalgirio“ žaidimas, išskyrus ketvirtojo kėlinio pabaigą. „Žalgiris“ metė tritaškius, lengvai rinko taškus baudos aikštelėje, spaudė varžovus gynyboje ir nusipelnė pasiektos pergalės.

Šiose rungtynėse susiėmė Adas Juškevičius, apie kurio žaidimą praėjusiose rungtynėse atsiliepiau ne itin teigiamai. Jaunasis žalgirietis neforsavo metimų, bet buvo pakankamai rezultatyvus (9 tšk.). Jis atliko 5 rezultatyvius perdavimus ir perėmė 3 kamuolius, o suklydo tik kartą. Tokio pasirodymo nereikėtų nuvertinti, nes sėkmingiausiai jis rungtyniavo ketvirtajame kėlinyje, jau žinant rungtynių baigtį. Gynėjas pademonstravo, kad gali žaisti užtikrintai. Tokį žaidimo lygį bus svarbu išlaikyti ir likusiose šio sezono rungtynėse, nesDonaldas McGrathas dėl traumos šį sezoną aikštėje nebepasirodys. Negana to, paskutiniu metu Marko Popovičius negalėjo rungtyniauti pilna jėga. Tikriausiai dėl to kroatas nedemonstruoja savo geriausio krepšinio. Žiūrint į netolimą ateitį – VTB Vieningosios lygos atkrintamąsias varžybas – gynėjų indėlis „Žalgiriui“ bus svarbesnis nei LKL finale.

Kovoja nepaisant skirtumo

„Žalgirio“ vyr. treneris J.Plaza teigia, jog nepriklausomai nuo rungtynių svarbos jauni žaidėjai turi gauti savo šansą. Tikėtina, kad ispanas taip kalba (ypač paskutiniu metu) dėl to, kad žino savo vadovaujamos komandos pranašumą prieš kitas LKL ekipas. Didelė persvara, susikrauta prieš „Lietuvos rytą“, leido jam suteikti galimybę jauniesiems komandos žaidėjams. Tuo pačiu galbūt „Žalgiris“ jau pradeda ruoštis VTB Vieningosios lygos ketvirtfinaliui. Jame „Žalgirio“ lauks Sankt Peterburgo „Spartak“ arba Žemutinio Naugardo „Nižnij Novgorod“.

Kaip labai teigiamą dalyką „Žalgirio“ žaidime galime išskirti ir Mindaugo Kuzminsko žaidimą. Jis eilinį kartą buvo vienas geriausių komandos žaidėjų ir jo pasirodymą šiek tiek sumenkino tik žioplos klaidos. Nebūtų staigmena, jei Jonas Kazlauskas šį žalgirietį vasarą pasikviestų į Lietuvos rinktinės stovyklą, kurioje jis tikriausiai konkuruotų su Jonu Mačiuliu ir Simu Jasaičiu.

Bet prieš tai M.Kuzminskas ir visa „Žalgirio“ komanda dar turi baigti šį sezoną. Artimiausias komandos tikslas – LKL čempionų titulas. „Lietuvos ryto“ žaidimas kalba pats už save. Už save kalba ir „Žalgirio“ žaidimas. Jis kalba ganėtinai įtikinamai, tad nelieka abejonių, kas artimiausiu metu gers pergalės šampaną.