Lietuvos futbolo rinktinė 2016-uosius baigė liūdnu akordu, tačiau triuškinamas pralaimėjimas 0:4 Slovakijoje anaiptol nenubraukė atlikto darbo ir 2018 m. pasaulio čempionato atrankos turnyro F grupėje lietuviams kol kas nėra ko gėdytis – 4-oji vieta palieka vilčių ateičiai.

A.Liubinskas, kaip retas kuris kitas futbolo specialistas, žino, kad nuoseklus darbas gali subrandinti labai saldžius vaisius. Šio iš Kybartų kilusio trenerio sąskaitoje – bene skambiausi visų laikų Lietuvos rinktinės pasiekimai.

Jo vadovaujama nacionalinė vienuolikė 2006-aisiais pribloškė Senojo žemyno futbolo žinovus išvykoje nenusileidę (1:1) tuomečiams pasaulio čempionams italams. Dar – sensacingai (1:1) pasibaigęs mūšis tuomečių planetos vicečempionų vokiečių tvirtovėje, lygiosios (0:0) su ispanais (0:0) ir pergalės prieš tuo metu grėsmingas Ukrainos ir Gruzijos ekipas.

– Kaip vertinate 2016-uosius mūsų futbolo rinktinės metus? – paklausėme A.Liubinsko.

– Parašyčiau teigiamą pažymį. Rinktinė vėl pažadino viltis, kad prasideda kažkas optimistiško. Vertindamas rezultatus atsižvelgiu į tai, kad nacionalinėje komandoje vyksta kartų kaita, sudėties atsinaujinimas. Gerėja ir žaidėjų rengimas, komandos ir varžovų žaidimo analizė. Keičiasi ir federacijos požiūris į trenerius bei visą rinktinę apskritai. Iš trenerių nebesišaipoma, kaip kad būdavo anksčiau. Rinktinei sudaromos tinkamos darbo sąlygos – aparatūra, programinė įranga, reikalinga rungtynių analizei, atliekama varžovo žvalgyba. Poslinkių yra išties nemažai.

– Ar norite pasakyti, kad vadovaujant E.Jankausko pirmtakams ar, tarkime, jūsų laikais pagarbos treneriui nebuvo?

– Būtent apie tai ir kalbu. Aš nejaučiau pagarbos iš federacijos vadovų. Atvirkščiai: mes, treneriai, būdavome pašiepiami, menkinami. Dažnai girdėdavome grasinimų, kad būsime išvaryti lauk, nors rezultatai buvo tokie, kokių man išėjus rinktinė nepasiekė daug metų. Net tokio elementaraus dalyko, kaip pažadėto atlyginimo, rinktinės nariams tekdavo laukti ir prašinėti labai ilgai. Apie kažkokias analizės sistemas, aparatūrą ir su ja dirbančius specialistus, kaip dabar, net nenoriu kalbėti. Apie tokius dalykus galėjome tik pasvajoti. Blogiausia, kad asmeninės kai kurių žmonių ambicijos kenkdavo rinktinės rezultatams. O kaip turi būti civilizuotame pasaulyje? Nesvarbu, ar federacijos vadovui patinka treneris, ar ne – vis tiek privalu sudaryti sąlygas normaliam darbui. Taip, dirbau ir Vilniaus savivaldybėje (A.Liubinskas vadovavo sostinės Kūno kultūros ir sporto skyriui – aut. past.), tad su rinktine galėjau dirbti labiau iš idėjos, tačiau tokia situacija nebuvo normali. Juolab kad šiais laikais tokių idėjinių, kaip kad mūsų laikų treneriai, nėra daug.

– Ketverios rungtynės, penki taškai, 4-oji vieta. Ar šie rodikliai – viskas, ką realiai galėjo pasiekti Lietuvos rinktinė?

– Mėgstu sakyti: jei nėra gerų miltų, gardaus pyrago neiškepsi. Su visa pagarba mūsų futbolininkams – užsienio klubai juk ne veltui moka milijonus už kitų mūsų grupės rinktinių žaidėjus. Pagal žaidėjų meistriškumą esame savo vietoje.

– Nedaug trūko, kad mūsų ekipos kraitis būtų beveik dvigubai didesnis. Tuomet ji rikiuotųsi antroje pozicijoje po anglų ir pretenduotų į kelialapį į pasaulio čempionatą. Ar lietuviams buvo realu išlaikyti pranašumą abiejuose lygiosiomis pasibaigusiuose mačuose?

– Sakyčiau, kad realūs buvo abu scenarijai. Galėjome ir abu sykius laimėti, ir pralaimėti. Todėl dvikovų su slovėnais ir škotais baigtis objektyvi.

– Ar jūsų nestebina tragiškas Škotijos rinktinės startas – vos keturi taškai ir 5-oji vieta?