Kremliaus įkaitas

O.Sencovas – vienas iš daugybės į frontą išėjusių garsių Ukrainos žmonių. Tik skirtingai nei absoliuti dauguma tautiečių, jis žino, ką reiškia atsidurti agresoriaus valioje.

2014-aisiais prasidėjus Rusijos invazijai O.Sencovas buvo bepradedanti kilti nekomercinio kino žvaigždė. 2011 m. už savo lėšas jis sukūrė pirmąjį pilnametražį filmą „Žaidėjas“, kuris tarptautiniuose festivaliuose pelnė ne vieną apdovanojimą. „Raganosį“, istoriją apie laukiniu vadinamą XX a. dešimtąjį dešimtmetį, O.Sencovas pradėjo filmuoti 2013 m. liepą. Filmo projektas buvo sulaukęs ir kino kritikų, ir fondų pripažinimo. Tačiau 2013-ųjų lapkričio įvykiai, antroji Maidano revoliucija atitraukė jį nuo kūrybos. Kai piliečio pareigos tapo svarbiau nei kūryba, O.Sencovas pirko maistą, būtiniausius daiktus gimtajame Kryme buvusiems Ukrainos kariniams daliniams.

2014 m. gegužę O.Sencovą kartu su dar keliais ukrainiečiais sulaikė Rusijos federalinė saugumo tarnyba. Nepaisant akivaizdžios teisinės savivalės, jis buvo apkaltintas terorizmu ir 2015 m. rugpjūtį nuteistas 20 metų laisvės atėmimo bausme atliekant ją griežtojo režimo kolonijoje.

Argumentuodama, esą okupavus Krymą režisierius tapo Rusijos piliečiu, Rusijos teisingumo ministerija ne tik atsisakė išduoti O.Sencovą Ukrainai, bet ir pavertė jį valstybinio lygio patyčių objektu. Be kaltės kaltu paverstas ukrainietis buvo išgabentas į Sibirą ir kalinamas: kilnojamas iš vienos kolonijos į kitą.

Laisvės kaina

2018 m. gegužę ypač prastos reputacijos kolonijoje Labytnangyje laikomas O.Sencovas paskelbė bado streiką. Tiesa, reikalavo ne malonių sau, bet paleisti Rusijoje įkalintus 64 Ukrainos politinius kalinius.

Nei tokia drastiška protesto forma, nei Kyjivo, tarptautinių organizacijų pastangos, siūlymai iškeisti O.Sencovą į Ukrainoje kalinamus asmenis, nei garsių žmonių, pradedant Nobelio premijos laureatu Lechu Wałęsa, baigiant Holivudo žvaigždėmis, prašymai neįtikino Maskvos paleisti režisierių.

Vėl pradėti maitintis O.Sencovas sutiko tik spalį, prasidėjus patologiniams pokyčiams vidaus organuose ir ėmus grėsti priverstiniam maitinimui.

Už akių jis buvo paskelbtas Europos Parlamento teikiamos A.Sacharovo premijos laureatu ir Paryžiaus garbės piliečiu. Laisvę jis atgavo 2019-ųjų rudenį.

Kartu su keliomis dešimtimis tėvynainių O.Sencovas buvo iškeistas į grupę Ukrainoje sulaikytų asmenų, tarp kurių – kalbant pastarosiomis dienomis įprasta karo leksika – buvo ypač brangus mainų fondo objektas Denisas Cemachas. Donbaso kare okupantų pusėje kariavęs zenitininkas buvo pagrindinis Ukrainos teisėsaugos rankose atsidūręs vadinamosios „Boeing MH17“ bylos liudininkas, turėjęs vertingos informacijos apie 2014-ųjų liepą įvykdytos atakos prieš keleivinį lainerį aplinkybes.

Saugo fronto liniją

Principingumu pagarsėjęs režisierius nebijo ne tik karo purvo, bet ir tiesos. Savo feisbuko paskyroje O.Sencovas neseniai pasidalijo informacija apie tai, kad į priešakinę liniją siunčiamoms teritorinės gynybos pajėgoms stinga ginklų ir pasirengimo.

„Tai nėra koks nors skundas ar kaltinimas, – apie spręstiną problemą jis pasakojo ir „Deutsche Welle“ žurnalistams. – Yra pakankamai žmonių, žmonės nori kovoti, jie yra labai motyvuoti, bet tik reikia išmokti, kaip tai daryti, nes jie daro klaidų, kurios baigiasi traumomis.“

Jis pats prie teritorinės gynybos prisijungė pirmosiomis karo dienomis, nelaukdamas mobilizacijos. Tačiau per fronte praleistus du mėnesius neiššovė nė vieno šovinio. „Didelis atstumas tarp kovojančių pusių. Daugiausia šaudo artilerija, minosvaidžiai, o pėstininkai tik saugo linijas. Svarbu išgyventi tokiomis sąlygomis, nebūti nužudytam, sužeistam, netapti našta", – apie fronto kasdienybę pasakojo režisierius.

Jei pateksiu į nelaisvę, jie neleis man gyventi, nes esu per ryškus priešas.

Kare esą svarbu turėti papildomų įgūdžių, o ne tik mokėti šaudyti  kulkosvaidžiu. Šis karas esąs kitokio pobūdžio – jame naudojami išmanieji ginklai. „Jų turime nedaug, jie pasenę. Rusijoje jie šiek tiek naujesni, bet jų yra daug: čia, Donbase, jie rodo, kad turi daug amunicijos. Jie mus tiesiog išstumia, mes esame priversti trauktis. Jie degina žemę. Taip buvo Sirijoje, Čečėnijoje. Pirmosiomis dienomis jie manė, kad gali taip laisvai okupuoti Ukrainą. Jiems nepavyko, todėl jie grįžta prie senosios išdegintos žemės strategijos“, – sakė režisierius.

Ar nebijo vėl patekti į rusų nelaisvę ir būti paverstas Rusijos propagandos įrankiu? „Negali taip nesisekti du kartus, – sako O.Sencovas. – Manau, savo laiką nelaisvėje jau atbuvau, manęs laukia kiti išbandymai. Antra, jei pateksiu į nelaisvę, jie neleis man gyventi, nes esu per ryškus priešas. Manau, tai baigsis greita egzekucija. Arba ne greita, bet ir ne itin malonia.“

Filmuoti – tik po pergalės

Karas neleidžia O.Sencovui pasidžiaugti dar viena pernai rudenį Venecijos kino festivalyje demonstruoto, užsienyje pripažinimo sulaukusio „Raganosio“ sėkme, tačiau netrukdo kurti – kurti jam netrukdė ir buvimas Rusijos nelaisvėje.

„Tai turėjo būti didingas įrašas. Apie tai, kad 10 metų yra ilgas laiko tarpas. Apie tai, kad dabar daug ką galima nufilmuoti kitaip ir kad kai kurios scenos nepavyko. Apie tai, kad brangiausias ir sudėtingiausias kadras nepateko į filmą. Apie nuostabius žmones, be kurių šis filmas nebūtų sukurtas, ir rusus, kurie bandė sužlugdyti šį projektą prieš pasaulinę premjerą ir po jos. Apie tai, kad (pradėję rodyti Ukrainos kino teatruose, red.past.) uždirbome 5 mln. grivinų (157 tūkst. eurų) per vieną dieną ir kiek dar būtume uždirbę, jei nebūtų prasidėjęs karas. Tačiau prasidėjo didysis karas ir dabar viskas ne taip svarbu", – apie „Raganosio“, pirmojo į „Netfilx“ patekusio ukrainiečių kūrėjų vaidybinio filmo, premjerą parašė O.Sencovas. Kada „Raganosis“ bus prieinamas ir kitose šalyse esantiems „Netflix“ vartotojams, kol kas neskelbiama.

Kol režisierius saugo fronto linijas, jo komanda ieško lėšų socialinei dramai „Kajus“ ir projektui anglų kalba „Švytintis pasaulis“. „Tai vaikiška istorija suaugusiesiems. Tai istorija, kurią parašiau Rusijos kalėjimo karceryje“, – pasakojo jis.

Filmas apie karą? Galbūt. „Turiu gerą idėją sukurti didelį filmą apie „Azovstal“, bet dabar ji netinkama. Kol karas nesibaigs, nestosiu prie kameros ir nieko nefilmuosiu. Iki šiol nenorėjau kurti filmų apie karą, bet dabar jau noriu. Tačiau šis troškimas vis dar yra scenarijų pavidalo, o realizacija ateis po pergalės", – sakė O.Sencovas.