Per išpuolį pamaldų metu Šv. Marko koptų ortodoksų katedroje Kaire žuvo mažiausia 25 žmonės, daugiausia moterys. Tai buvo daugiausia gyvybių nusinešusi ataka prieš Egipto krikščionis. Tačiau tai dar ne viskas – po gana ramaus laikotarpio Sinajaus pusiasalyje, kuriame dar vasarą aktyviai reiškėsi islamistinės grupuotės, gruodžio viduryje Egiptas susidūrė su dar dviem sprogdinimais.

Egipto prezidentas stengėsi suvaldyti ne tik neramumus Sinajaus pusiasalyje, bet ir išsaugoti savo populiarumą, kuriam smarkiai pakenkė ekonomikos krizė, sukėlusi infliaciją ir netgi tokių maisto produktų, kaip cukrus, trūkumą. Nors buvo kilusi gatvės protestų grėsmė, jie iki pastarųjų atakų taip ir nevirto realybe.

Koptų bažnyčia iki išpuolių buvo viena tvirčiausių prezidento palaikytojų. Buvo tikima, kad buvęs generolas, vadovavęs Egipto kariuomenei, gali apsaugoti krikščionių bendruomenę prieš islamistų kovotojus. A. F. el-Sisi dėjo daugybę pastangų, kad užkirstų kelią išpuoliams Aukštutiniame Egipte, ypač po sprogdinimų 2011 m. per Naujųjų metų mišias Aleksandrijoje. Tačiau dabartinė ataka įvykdyta pačioje Egipto ortodoksų bažnyčios širdyje. Po šių atakų žmonės išėjo į gatves šalia Kairo katedros vartų ir protestavo prieš prezidentą ir jo vyriausybę. 

Protestuotojų pyktis buvo kiek sumažėjęs dieną po atakų, kai prezidentas apsilankė koptų bažnyčioje ir paskelbė apie sulaikytuosius bendrininkus ir 22 metų savižudį, kuris detonavo sprogmenį. Tačiau daugeliui egiptiečių, taip pat ir daliai koptų, greitas nusikaltimo išaiškinimas sukėlė abejonių. Prezidentas netiesiogiai ataką susiejo su Musulmonų brolija, kurios lyderis Mohamedas Morsis buvo priverstas pasitraukti iš prezidento pareigų 2013 m. A. F. el-Sisi teigė, kad sprogdinimą surengė grupuotė, kuri trejus metus bandė šalyje sukelti neramumus.

Tačiau ekspertai nuo pat pradžių tvirtino, kad sprogdinimą įvykdė džihadistų grupuotė, kuriai būdingi išpuoliai prieš kitatikius, o prezidento netiesioginis Musulmonų brolijos išpuolio įvardijimas buvo daugiau politinis situacijos išnaudojimas. Vis dėlto A. F. el-Sisi politinis manevras nepasiteisino, nes gruodžio viduryje atsakomybę už išpuolį koptų bažnyčioje, kaip ir manyta, prisiėmė grupuotė „Islamo valstybė“.

Dabartinė situacija Egipte ypač sudėtinga, nes šalyje veikia ne viena kovotojų grupuotė, siekianti destabilizuoti vyriausybę. Nemažas skaičius egiptiečių islamistų per pastaruosius metus pasitraukė į Libiją, Siriją ar Sudaną, kur prisijungė prie „Islamo valstybės“. Vienas pastarosios grupuotės sparnas kovoja su Egipto kariuomene Sinajaus pusiasalyje, tuo metu kitas ne taip atvirai veikia didžiausiuose Egipto miestuose.

Nors dabartinis šalies vadovas aktyviai kovoja su džihadistais, ekspertai teigia, kad jis pats prisidėjo prie dalies egiptiečių suradikalėjimo, nes jam atėjus į valdžią tūkstančiai opozicijos palaikytojų buvo sulaikyti ir kankinami. 

Nuo Arabų pavasario 2011 m., kai buvo nuverstas ilgametis Egipto diktatorius Hosni Mubarakas, koptų bendruomenė savo šalyje nebesijaučia saugi. Stipraus lyderio trūkumas leido islamistams pradėti rengti atakas krikščionių bažnyčiose. 2012 m. demokratinius rinkimus laimėjusi Musulmonų brolija nedaug ką padarė, kad apgintų krikščionių teises. A. F. el-Sisi koptų bendruomenei garantavo bent šiokį tokį saugumą, tačiau pastaroji ataka Kairo katedroje akivaizdžiai parodė, kad koptai neapsaugoti nuo tolimesnių džihadistų išpuolių.

Išaugę persekiojimai verčia krikščionis trauktis iš Egipto, kaip ir kitų Artimųjų Rytų valstybių. Skaičiuojama, kad prieš šimtmetį krikščionys Artimuosiuose Rytuose sudarė apie 15 proc., šiandien – vos 4 proc. gyventojų. Egipto koptai šiandien sudaro dešimtadalį iš 80 mln. šalies gyventojų, tai didžiausia krikščionių bendruomenė Artimuosiuose Rytuose.