Aukščiausi Ukrainos generolai tokius skrydžius suprato kaip drąsią, galbūt pasmerktą misiją. Grupė Ukrainos kareivių, kuriems senka amunicija ir iš esmės be jokių ryšių, buvo uždaryta plytinčioje plieno gamykloje apgultame Mariupolio mieste. Kariai buvo apsupti didžiulių Rusijos pajėgų ir atsidūrė ant sunaikinimo slenksčio.

Plane buvo numatyta, kad Mi-8 lėktuvai nusileis gamykloje. „Vaikinams, kurie buvo visiškai apsupti, buvo labai svarbu žinoti, kad mes jų nepalikome, kad skrisime pas juos, rizikuodami gyvybe, paimdami sužeistuosius ir atnešdami jiems amunicijos bei vaistų“, – sakė karinės žvalgybos pareigūnas.

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

Kariai ir civiliai – įkaitai

Kai du Mi-8 artėjo arčiau, jie stipriai nusviro virš Azovo jūros ir skrido tiesiai virš vandens paviršiaus, kad išvengtų Rusijos radarų. Tada pamatė „Azovstal“ geležies ir plieno gamykla – paskutinis Ukrainos gynėjų bastionas.

Už jos buvo Mariupolis – miestas, per mažiau nei keturias savaites pavirtęs į dūmų kamuolį. Gatvėse mėtėsi lavonai, o gyvieji, tūnojo po žeme alkani ir išsigandę – iš rūsių išlįsdavo tik ieškodami vandens ir maisto.

Giliai po plieno gamykla buvo 36 bombų slėptuvės – šaltojo karo palikimas. Kai kuriose iš jų – giliai po žeme, buvo pakankamai maisto, kuriuo galėjo kelias savaites išmaitinti tūkstančius žmonių. Tikėdamasis, kad kovos truks neilgai, direktorius Enveris Tskitishvili ir kiti vadovai pakvietė darbuotojus ten atvykti su šeimomis. Tačiau jis nežinojo, kad į „Azovstal“ atvyks ir Ukrainos kariuomenė.

„Kariškiai mums niekada nesakė ir mes nemanėme, kad jie dislokuosis kartu su mumis. Planavome plieno gamyklą užleisti tik civiliams gyventojams kaip prieglobstį nuo puolimo“, – interviu sakė E. Tskitishvili.

„Azovstal“ tapo karo atramos tašku, nes Rusijos brutalumas susidūrė su Ukrainos pasipriešinimu. Civiliai ir kareiviai, užbarikadavę kartu, tapo kruvinos apgulties įkaitais. Civilių gyventojų buvimas trukdė kariams apsiginti. Karių buvimas reiškė, kad civiliai turėjo ištverti ne tik žiaurią apgultį, bet ir maisto bei švaraus vandens stygių.

Iš bado – piešiniai

Natalija Babeuš, dirbusi gamykloje aukšto slėgio katilo operatore, besislėpusi vienoje iš slėptuvių, teigė mačiusi tokį alkį, kad vaikai iš bado piešė picas ir pyragus.

Būdama savanorė virėja savo bunkeryje, ji kiekvieną dieną eidavo ant žemės ruošti patiekalų ant laikinos krosnies, sukonstruotos iš plytų ir metalinių grotelių, o lėktuvai skraidė virš galvos, mesdami bombas. Du kartus jos virtuvę susprogdino rusų karių raketos.

N. Babeuš ir daugeliui kitų „Azovstal“ reiškė šeimą. Ten dirbo jos brolis ir vyras. Gamykloje nuo pat jos atidarymo – 1933 metų, kai Ukraina buvo Josifo Stalino Sovietų Sąjungos dalis, dirbo kelios mariupoliečių šeimų kartos. Vėliau, kai Antrojo pasaulinio karo metu gamykla buvo sugriauta, mariupoliečiai aukojo, kad padėtų ją atstatyti.

Operacijos bunkeryje

Azovo pulko jaunesnysis seržantas Bohdanas Tsymbalis surengė reidus su savo artilerijos daliniu, kad susimuštų su Rusijos naikintuvais ir surinktų atsargas civiliams gamykloje. Jis ir jo vyresnis brolis Antonas įstojo į Azovą iškart po mokyklos. Jie buvo vaikai, kai 2014 metais jų netoliese esantį kaimą užėmė separatistai, o Azovo kariai juos išlaisvino.

„Šie vaikinai atidavė savo gyvybes ir sveikatą, kad išvaduotų mano kaimą nuo niekšų“, – sakė 20-ties metų seržantas B. Tsymbalis. „Štai kodėl aš pasirinkau šį kelią“.

Per vieną iš reidų seržanto  B. Tsymbalo dalinys buvo smarkiai apšaudytas. Beveik 90 minučių jis kraujuodamas gulėjo griuvėsiuose, netoli gamyklos, kol buvo išgelbėtas ir nuvežtas į laikinąją lauko ligoninę „Azovstal“. Medikai jį operavo blankioje bunkerio šviesoje.

„Azovstal“ tapo siaubingo šou buveine. Civiliams ir kareiviams trūko maisto, ginklų ir vaistų, kuriais būtų galima gydyti dešimtis sužeistų karių. Todėl kareiviai mirė net nuo nedidelių žaizdų. Nebuvo jokios išeities.

Eilinis Nikita Žerdevas, kilęs iš Mariupolio, jau žinojo „Azovstal“ kariuomenę, tačiau tuos vyrus, kuriuos jis pamatė atvykęs į slėptuvę su pastiprinimu, buvo sužiūvę tų kareivių šmėklos – alkanos ir išsekę, po kelias savaites trukusių nuolatinių kovų apipylusios krauju.

Gėrė dezinfekcinį skįstį

Iki balandžio pabaigos N. Babeuš ir kiti jos bunkeryje buvę suaugusieji valgė vieną kartą per dieną, daugiausia – mėsos konservų košę, sumaišytą su vandeniu. Keturiolika vaikų, jei pasisekdavo, valgydavo du kartus per dieną, pradedant nuo avižinių dribsnių pusryčių, kuriuos ji sumaišė su trupučiu miltų ir vandens bei kepdavo kaip blynus. 

Jie badavo ir negaudavo vitaminų. Viena moteris buvo tokia silpna, kad nuolat suklupdavo, prarasdavo pusiausvyrą ir vos nenualpo.

„Jie badavo ir negaudavo vitaminų. Viena moteris buvo tokia silpna, kad nuolat suklupdavo, prarasdavo pusiausvyrą ir vos nenualpo“, – pasakojo N. Babeuš.

Antrąją karo dieną su vyru ir mažamečiu sūnumi į „Azovstal“ pabėgusi M. Zaiceva patyrė smegenų sukrėtimą. Motina susilaužė ranką, kai netoliese sprogo bomba, jai šildant mišinį kūdikiams.

Ponios M. Zaicevos vyras prisijungė prie Azovo kariuomenės ir persikėlė į kitą bunkerį. Jis su kitais kariais aplankydavo savo šeimą, kad pristatytų maistą ir saldainius, atneštų pasakų knygą sūnui Svjatoslavui. „Pažadėjau jam, kad kai jis grįš, susilauksime dukros, nes jo svajonė visada buvo turėti dukrą“, – sakė ji viename interviu. Tačiau tai buvo paskutinis kartas, kai jiedu vienas kitą matė.

„Žmonės bunkeriuose ištisas savaites nematė šviesos ir neįkvėpė oro. Jie tapo irzlūs ir žiaurūs – retkarčiais susimušdavo“, – sakė Anna Krylova, priglaudusi 14-metę paauglę. Kai kurie taip troško išsigelbėjimo, kad pradėjo gerti rankų dezinfekcinį skystį. „Tai buvo nepakeliama“, – sakė M. Krylova.