Šiuolaikinio meno kūrėjai džiaugiasi, kad jų pasirinkta kryptis nepripažįsta jokių žanro taisyklių, suteikia galimybę į aktualijas reaguoti akimirksniu, neieškant specialių erdvių ar laiko.

Vakarų Sibire esančiame Tomske jau daug metų veikia art grupė "Snu-snu", kurios dalyviai išradingai pajuokia Rusijos prezidento mąstymo keistumus, šalies parlamentarų odiozinius sumanymus ir daugumos piliečių dvasinį neįgalumą priešintis juos gniuždančiai sistemai.

Pernai gruodį atsakydamas į žinomos visuomenės veikėjos Ksenijos Sobčak klausimą, kodėl prezidento rinkimuose neleista dalyvauti pagrindiniam opozicijos lyderiui Aleksejui Navalnui, Vladimiras Putinas staiga atsiminė buvusį drastiškomis reformomis pagarsėjusį, tačiau vėliau iš savo šalies išguitą Gruzijos prezidentą Michailą Saakašvilį. "Ar norite, kad pas mus po aikštes lakstytų dešimtys tokių saakašvilių?!" – atšovė jis nė nebandydamas nuslėpti susierzinimo. Jau kitą dieną "Snu-snu" vizualizavo šią V.Putino baimę: grupės aktyvistai pabiro po Tomską, veidus užsidengę M.Saakašvilio nuotraukomis.

Neseniai Tomsko jaunojo meno festivalyje grupė pristatė naują politinės visuomeninės kritikos projektą – pačių žodžiais, madingų tramdomųjų marškinėlių kolekciją.

Ką reiškia gyventi Rusijos gūdumoje, toli ne tik nuo centrinės valdžios ir valstybinės žiniasklaidos lauko, bet ir nuo demokratines permainas bent bandančių generuoti judėjimų, neturint formalaus jų užnugario?

"Kai matai aplink vykstantį nesąmonę, reikia reaguoti", – sako "Snu-snu" ideologas Aleksandras Kolpakovas. Tai jis, žongliruodamas žodžiais "časovnia" ir "česovnia", siūlė valdžiai jaunimo pamėgtame Tomsko parke, esančiame netoli cerkvės, nugriovus sceną pastatyti ne dar vienus maldos namus – koplyčią ("časovnia"), bet įrengti kūno pasikasymo vietą ("česovnia").

Jo pokalbis su "Laisvės" radijo žurnalistais apie šių dienų Rusiją – kaip ir "Snu-snu" menas – turtingas metaforų ir satyros, padedančios išgyventi šių dienų Rusijoje.

– Kokie įvykiai kvėpė jus tramdomųjų marškinėlių idėjai?

– Visa, kas vyksta V.Putino Rusijoje, įkvepia šiai idėjai. Galima sakyti, kad ši idėja sklando ore. Žinoma, per pastaruosius metus bepročių tapo gerokai daugiau – mums visiems tenka su tuo nuolat susidurti. Todėl aš sukūriau šią kolekciją, kad jų rankos būtų daugiau ar mažiau užfiksuotos ir kad vienu metu jie galėtų gražiai judėti.

– Kas kolekcijos tikslinė audtorija?

– Bet kas. Todėl, kad liga prasiskverbė praktiškai į visas socialines grupes.

– Kokie šios ligos simptomai?

– Pagrindinis simptomas – labai smarkus asmenybės susidvejinimas. Pavyzdžiui, Stalino ikona – klasikinis tokio susidvejinimo pavyzdys. Ir gausu kitų – patys paskaitykite naujienas. Juk tai nėra lengva: suderinti savyje dvi morales, dvi tiesas, todėl galvutė ima suktis, žmonės pradeda sirguliuoti, reikia gydyti.

– Tramdomieji marškinėliai tradiciškai naudoti aršiems pacientams...

– Taip, aršiems. Tačiau šie – tarsi išaugimui. Jei proto netekusieji įpras juos dėvėti ramybės stadijoje, paaštrėjimo fazė bus ne tokia pavojinga.

– Iš pradžių man pasirodė, kad tai mums – tiems, kurie nepatenkinti, kurie nesutinka su pagrindine linija, reikėtų rengtis juos ir dėvėti.

– Mes esame su savo tauta, žinoma, mes niekuo nesiskiriame.

– Taigi, tai tarsi kažkoks dizainerio sukurtas bendros tautinės idėjos variantas? Tramdomuosius marškinėlius gali dėvėti ir patriotai, kurie yra už "Krymnaš" (palaiko Krymo okupacija – red. past.), ir penktoji kolona, sekanti A.Navalną?

– Gali dėvėti ir vieni, ir kiti.

– O mokyklose?

– Mokyklose – išvis puiku! Juk kuo ramesni žmonės, tuo lengviau juos valdyti. Marškinėliai bus naudingi ir mokiniams, ir pedagogams.

Juk kuo ramesni žmonės, tuo lengviau juos valdyti. Marškinėliai bus naudingi ir mokiniams, ir pedagogams.

– Kaip manote, valdininkai susidomėtų jūsų kolekcija? Tarp jų taip pat nemažai žmonių, stebinčių madą.

– O kodėl gi ne? Valdininkai juk yra tautos tarnai, jie turi būti madingi. Juo labiau kad tarp jų irgi pasitaiko įdomių pasaulėžiūros krizių.

– Su kuo kūrėte kolekciją, kas buvo modeliai?

– Puikios merginos, kurioms patinka mano avantiūros. Aš joms siūlau dalyvauti įvairiuose pragariškuose šou, jos bėga, su malonumu filmuojasi. Man atrodo, labai šaunu, kad yra tokių žmonių, kurie pasiruošę eikvoti savo laisvalaikį beprotystėms.

– Universitete dėstote reklamą, bendraujate su jaunąja karta. Kaip jie vertina gyvenimą Rusijoje iš beprotystės, asmenybės susidvejinimo žiūros taško?

– Mūsų fakultetas, tiksliau, reklamos katedra, – ten susirenka labai išsilavinę žmonės ir į mano provokuojančias kalbas jie reaguoja, mano manymu, labai teisingai. Tai yra jie daugiau ar mažiau pritaria ir aš didžiuojuosi šia karta, šia katedra.

– Jūs ateinate į auditoriją ir sakote provokuojančias kalbas? Sakote, kad viskas pasmerkta, viskas žlugo?

– Reikalas tas, kad reklama dirba kartu su propaganda. Ir vienu, ir kitu atveju generuojami poreikiai, kurių iš tikrųjų nėra. Prekyba baimėmis, viltimis – taip pat reklamos tema. Visa tai vienoje krūvoje. Televizija naudoja reklamos technologijas, todėl užsiėmimuose su studentais mes analizuojame šių mechanizmų veikimą, tad nevalingai atsiranda provokuojantis aspektas, kai aš aiškinu, kad propaganda neturi sąžinės, o reklama jos dar šiek tiek turi. Todėl reklamos klipe negalima parodyti nukryžiuotų berniukų, o Dmitrijaus Kiseliovo laidoje – galima (omenyje turima žinomo Kremliaus propagandininko televizijos laida, kurioje buvo teigiama, kad Ukrainos kariai Slovianske esą nukryžiavo rusakalbį berniuką – red. past.).

– Taigi ši prekyba baimėmis, viltimis...

– Tai žinoma! Žmones gąsdina: "Jūsų mašina tuoj susprogs, jei į variklį neįpilsite kokio nors specialaus tepalo, kuriuo mes prekiaujame!" Technologijos vienodos – ir reklama, ir propaganda veikia instinktus.

– Ar jau kas nors iš platintojų parodė susidomėjimą jūsų tramdomųjų marškinėlių kolekcija?

– Voketijoje yra vienas radikalus leidėjas, kuris bendrauja su "Pussy Riot", Pavlenskiu ir kitais menininkais ekstremistais. Jis pasiūlė man parduoti kai kuriuos dalykus iš mano kolekcijos. Be tramdomųjų marškinių, ten yra ir policininko uniforma su užrašu "Omonim" – nuo OMON (galima paaiškinti ir lietuvišku terminu "homonimas", reiškiantį vienodai parašytus, tačiau skirtingas reikšmes turinčius žodžius – red. past.). Manau, tai bus populiaru tarp šiuolaikinio rusų meno gerbėjų Vakaruose.

– Kas visa tai siuvo, darė?

– Mergina Lolita. Faktiškai viena viską padarė. Nes jai labai patinka toks pokštas. Kas norės pasimatuoti tramdomuosius marškinius? Tai reikia užsitarnauti!

– Galima įteikti kaip prizą.

– Taip! Su prievartine teise dėvėti.

– Jūs rengiate performansus su politiniu atspalviu jau 25 metus. Kai prieš 1996 m. rinkimus komunistai gąsdino mus užklupsiančiu badu, jūs išklijavote mieste lipdukus su užrašu "ateina sotumas". Jūs buvote teisus, o komunistai apsiriko. Tuo metu pokštauti buvo labai madinga. Kaip pasikeitė pokštų stilistika per pastaruosius dešimtmečius?

– Mūsų laikais pokštai labiau išieškoti, pavojingesni, nes dabar už pokštą galima gauti tikrą dvejukę (turima omenyje dviejų nelaisvės metų bausmė, pastaraisiais metais skirta ne vienam Rusijos piliečiui už pilietines akcijas ar veiklą socialiniuose tinkluose – red. past.). Įstatymas "dėl įžeistų jausmų" priimtas, man rodos, specialiai prieš pokštus. Kad niekas daugiau nesijuoktų kaip beprotnamyje. Juk kai žmogus surišamas, jam nebejuokinga. Todėl dabar reikia su tuo elgtis atsargiau.

– Ar negalėtumėte jūs, kaip patyręs meistras, rekomenduoti pradedantiesiems menininkams, kurie nori dirbti šio žanro srityje, ko reikėtų vengti?

– Pirmiausiai – banalumo ir tiesmukiškumo. Tai paprastai kelia didžiausią pavojų žeidžiant jausmus. Reikia išradingiau, atsargiau tai daryti, nereikia nieko įžeidinėti. Reikia dirbti blaiviu protu. Kartais tai sunku, bet vis tiek...

– Ar nebijote, kad būsite apkaltintas įžeidęs socialinės "bepročių" grupės jausmus?

– O argi aš įžeidžiu? Atvirkščiai, aš bandau gyvenimą padaryti gražesnį, siūlau stebuklingus apdarus – stilingus tramdomuosius marškinius. Beje, nagrinėjau šį klausimą, teiravausi vienos beprotnamyje dirbančios mamos draugės ir sužinojau, kad tramdomieji marškiniai nebenaudojami, juos pakeitė vaistai.

– Negi tramdomieji marškiniai Rusijoje – nykstantis reiškinys?

– Jau išnykęs. Kita vertus, mada visada grįžta, tai ciklinis reiškinys. Pirma, vaistai brangūs, o ir mūsų farmacija veikiausiai turi problemų dėl importo pakaitalų, o sandėliuose guli daugybė tramdomųjų marškinių ir jie bet kuriuo metu gali būti panaudoti.