Kasmet – po dešimt reaktorių

Kai pernai Japonija iš Fukušimos atominės elektrinės griuvėsių į Ramųjį vandenyną specialiu tuneliu pradėjo leisti specialiuose rezervuaruose nebetelpantį išvalytą aušinimo vandenį, Pekine kilo pasipiktinimas. „Vandenynas yra bendras žmonijos turtas, o ne Japonijos kanalizacija“, – pareiškė Kinijos užsienio reikalų ministerija. Tačiau į tai Tokijus atkirto griežtai: Kinijos atominių elektrinių nuotekos, išleistos į Geltonąją jūrą, esančios daug kenksmingesnės.

Tokių nuotekų, atrodo, bus dar daugiau. Po Fukušimos avarijos Kinija buvo tik labai trumpam pristabdžiusi savo atominės energetikos plėtros planus.

Nuo 2019 iki 2021 m. Pekinas kasmet patvirtindavo keturių naujų reaktorių statybą. 2022 ir 2023 m. jų būdavo po dešimt. Rugpjūtį Kinijos Vyriausybė patvirtino dar vienuolikos naujų branduolinių reaktorių projektus penkiose vietovėse Dziangsu, Šandongo, Guangdongo, Džedziango ir Guangsi provincijose. Investicijų apimtis – maždaug 30 mlrd. eurų.

JAV Energetikos informacijos administracijos teigimu, Kinija padidino komerciškai veikiančių branduolinių reaktorių skaičių iki 55. Tarptautinės branduolinės energetikos agentūros (TATENA) duomenų bazėje minimi 56 reaktoriai, kurių bendra galia siekia 54 GW.

Per dešimtmetį branduolinės energijos dalis Kinijoje elektros rinkoje išaugo nuo 2 proc. (2012 m.) iki 4,86 proc. (2023 m.), ilgalaikėje šalies energetikos politikoje jai tenka svarbus vaidmuo. Pekino planuose – po dešimt naujų reaktorių kasmet, o branduolinėse elektrinėse pagaminamos elektros kiekį – padidinti triskart, iki 15 proc. visos elektros rinkos.

Esama duomenų, jog tam, kad per ateinančius 35 metus būtų įdiegta 150 naujų atominių reaktorių, Pekinas investavo beveik 450 mlrd. JAV dolerių. Didelis skaičius gali būti paaiškintas tuo, kad Kinija daugiausia remiasi ketvirtos kartos elektrinėmis, vadinamaisiais mažaisiais reaktoriais, kurių galingumas – nuo 200 iki 300 MW.

Alternatyvos svarba

Kinija siekia sumažinti savo priklausomybę nuo akmens anglių, sumažinti išmetamo CO₂ kiekį ir kartu patenkinti augančius energijos poreikius, tačiau neapsiriboja tik branduolinės energetikos plėtra. Pernai į saulės ir vėjo energetikos plėtrą šalyje investuota 140 mlrd. dolerių – daugiau nei bet kurioje kitoje pasaulio valstybėje.

Akmens anglių dalis pirminės energijos gamyboje sumažėjo nuo 70 proc. 2010 m. iki 55 proc. 2022-aisiais, o atsinaujinančiųjų energijos šaltinių (pvz., vandens) dalis išaugo daugiau nei iki 16 proc. Tiesa, anglių panaudojimo sumažėjimą galima paaiškinti ekonomikos stagnacija. Apie išskirtinį dėmesį ekologijai sunku kalbėti ir žinant, kad 2020 m. Kinijoje pradėjo veikti naujos anglimis kūrenamos elektrinės, kurių galia 29 GW, – beveik dvigubai daugiau nei visų tokio tipo pasaulio elektrinių kartu paėmus.

Daugiausia saulės ir vėjo turbinų gaminama Sindziango regione, naudojant iš anglių pagamintą energija. Be to, tokiose elektrinėse pagaminama mažiau elektros, nei naudojant anglis ar branduolinėse elektrinėse.

Nepaisant dabartinio ūkio nuosmukio, Kinijos ekonomika auga nuo 4 iki 5 proc. per metus. Elektros poreikis gali augti dar sparčiau: dirbtinio intelekto duomenų centrams reikia neproporcingai daug energijos.

Tačiau įtempta geopolitinė situacija verčia Pekiną apsidrausti. Konflikto su JAV atveju naftos iš Vidurio Rytų importas veikiausiai sustotų. Kinijoje gausu anglių, tačiau jų ištekliai – neberibiai. Be to, smogas Kinijos miestuose tampa vis rimtesnė problema – teršia ne tik gyventojų kvėpavimo takus, bet ir Komunistų partijos įvaizdį.

Megaprojektų labirintuose

Kada Kinija taps daugiausiai branduolinių reaktorių turinčia šalimi, tik laiko klausimas. Nors JAV kol kas yra didžiausias šio tipo komercinių elektrinių parkas – veikia 94 reaktoriai, tarptautiniai ekspertai sako: prireiktų beveik 40 metų, kad per dešimt metų šalis pasiektų panašią gamybos apimtį kaip Kinija. TATENA duomenimis, per pastaruosius dešimt metų Kinija pastatė 37 naujus reaktorius, o JAV – tik du, nuo 1996-ųjų – tik tris.

Ekspertai kalba apie projektus Europoje išbranginančią biurokratiją, Kinijos valstybinių bankų pigesnes paskolas, pigesnę darbo jėgą.

Kodėl šalis, kuri pirmąją savarankiškai suprojektuotuotą atominę elektrinę pastatė tik 1984 m., prie tinklo prijungta tik 1991 m., geba tai, kas taip sunku Vakarų šalims?

Pasaulyje veikia 407 reaktoriai, 214-os eksploatacija sustabdyta, 34 elektros energijos negamina jau daugiau kaip aštuoniolika mėnesių. 93 statybos projektai buvo atšaukti.

Danų ekonomistas Bentas Flyvbjergas mano, kad Vakarų problema – nesugebėjimas standartizuoti statybos, sumažinti jų kainų. Šiandien, kai vėjo ir saulės energija tapo tokia konkurencinga, brangi branduolinė energija atrodo beviltiškai pasenusi.

Didelių ir brangių projektų, tokių kaip oro uostai, užtvankos ar atominės elektrinės, valdymo ekspertas konstatuoja: apie 90 proc. didelių projektų baigiasi fiasko – pinigų pritrūksta taip ir nepasiekus finišo.

Atominės elektrinės vidutiniškai būna 120 proc. brangesnės, nei numatyta projektuose, o galutinės ir laikinosios saugyklos – net 238 proc. 55 proc. elektrinių projektų vykdytojai nesilaiko numatyto grafiko.

Kalbėdamas apie didžiųjų projektų problemas mokslininkas mini ydingą praktiką, kai vadovams vengiama perduoti realybę atspindinčią, anaiptol ne visada pozityvią informaciją.

Pernelyg ambicingi planai?

Statant branduolines elektrines naudojamasi individualizuota, sudėtinga technologija, o pagrindinis sąnaudas išauginantis veiksnys – apsauga nuo avarijų. „Nesvarbu, ar tai būtų Trijų Mylių sala, ar Černobylis, ar Fukušima, po kiekvieno incidento reguliavimo institucijos pritaikydavo saugos taisykles“, – anot B. Flyvbjergo, tai rodo, kad statyti atominę elektrinę darosi vis sunkiau.

Po avarijos Fukušimoje net tokios šalys kaip JAV ėmė atsargiau vertinti branduolinės energetikos projektus. Iki šiol Jungtinės Valstijos yra atšaukusios 42 atominių elektrinių projektus. Tik dėl pastaraisiais metais išaugusio dėmesio klimato kaitai ir dėl didėjančio energijos poreikio JAV, Prancūzijoje ir kitose šalyse nauji atominiai projektai vėl įgauna populiarumo.

Sumažėjęs branduolinės energetikos populiarumas padarė poveikį šiai ūkio šakai: sutriko tiekimo grandinės, persikvalifikavo inžinieriai ir specifinių žinių turintys darbuotojai.

Savo knygoje „How Big Things Get Done“ B. Flyvbergas dalijasi įžvalgomis, kad branduolinės energetikos ateitį reikėtų sieti su mažais moduliniais reaktoriais. „Klimato krizės aktualumas išryškina tradicinės branduolinės energijos ribotumą. Jei norėtume pasikliauti vien tik branduoline energija, kad pasiektume klimato kaitos tikslų, pavyzdžiui, 2030 m. terminą, tai būtų nepraktiška. Pradėjus statyti branduolinę elektrinę šiandien, iki 2030 m. ji nebūtų baigta statyti, o tas pats iššūkis laukia ir 2050 m.“, – sakė jis interviu thoughteconomic.com.

Išmoko svetimas klaidas

Skirtingai nei Vakarų šalyse, Kinijoje nebuvo atsisakyta nė vieno branduolinės elektrinės projekto. „Jei nustojate statyti naujas elektrines, atsiranda patirties vakuumas arba pramonė bankrutuoja“, – neseniai portalui Bloomberg sakė vienas branduolinės energetikos ekspertas.

Kinijos branduolinės energetikos ūkyje dirba daug patyrusių darbuotojų, pasirenkami standartizuotų tipų reaktoriai, nusistovėjo tiekimo grandinės, o valstybiniai bankai garantuoja finansavimą.

Kinijoje reaktorius pastatomas per septynerius metus, kartais trumpiau. Kalbant apie europietiškas statybas dažnai minimas „Hinkley Point C“ elektrinės Didžiojoje Britanijoje projektas. Apie objekto statybą svarstyti pradėta dar XX a. devintąjį dešimtmetį, 2010 m. Vyriausybė paskelbė jo pradžią. 2016 m. reguliavimo institucija suteikė leidimą, Prancūzijos valstybinė bendrovė EDF nusprendė investuoti į šį projektą. Statybos pradėtos 2017 m., tačiau užklupo pandemija. 2022 m. tapo aišku, kad projekto įkurtuvės ne tik vėluoja dvejus metus, bet ir jo kaina išaugo 50 proc. Šių metų pradžioje pranešta, kad pirmasis blokas pradės veikti ne anksčiau kaip 2029 m.

Žiniasklaidos teigimu, 3,2 GW įrengtosios galios kaina pagal brangiausią scenarijų Jungtinėje Karalystėje – 54 mlrd. eurų. Vienuolikos Kinijoje patvirtintų elektrinių 1 GW įrengimo kaina – beveik septynis kartus mažesnė.

Ekspertai kalba apie projektus Europoje išbranginančią biurokratiją, Kinijos valstybinių bankų pigesnes paskolas, pigesnę darbo jėgą, ilgesnę darbo dieną. Kadangi Kinijoje statoma daug reaktorių, komponentų tiekimo grandinės yra vietinės, vadinasi, visos reikalingos atsarginės dalys gali būti greitai pristatytos.

Užburtame rate

B. Flyvbjergas mini ir dar vieną problemą. Dėl išaugusio nepasitikėjimo branduolinės energetikos saugumu ir milžiniškų kainų tokie projektai Europoje ir JAV – nepopuliarūs. Jų iniciatoriams reikia ypač stengtis, kad planai būtų pateikti itin patraukliai. Dėl to atsiranda vadinamasis strateginis iškraipymas – nauda perdedama, išlaidos sumažinamos iki minimumo, rizika paprasčiausiai ignoruojama.

Vos tik pradėjus darbus atsiveria vadinamasis pražūties langas: statybų aikštelėje tenka taisyti tai, kas planuojant buvo nutylėta arba ignoruota. Kuo ilgiau tai užtrunka, tuo daugiau dalykų gali nepavykti. Išaugančios palūkanos, naftos kainos, karai, stichinės nelaimės – visa tai komplikuoja ir taip sudėtingo projekto įgyvendinimą.

Dešimt–penkiolika metų – anot eksperto, tai normali atominės elektrinės statybos trukmė Vakaruose. Net jei mums atrodo, kad pandemijos rizika yra labai maža, statistiškai per šimtmetį pasitaiko bent viena. Taigi, jei atominės elektrinės statyba trunka penkiolika metų, pandemijos rizika statybos metu yra 15 proc.

Kuo ilgiau trunka statybos, tuo labiau rizikuoja ir jas vykdantys koncernai. Pvz., Prancūzijos EDF nuo bankroto išgelbėjo nacionalizavimas.

Statyti ar atkurti?

Nepaisant šių problemų, Vakaruose sparčiai gaivinama atominė energetika. Šiuo metu dvylikoje ES šalių veikia 100 reaktorių. Maždaug 60 reaktorių, iš kurių trečdalis yra Lenkijoje, yra įvairiuose projektavimo ar statybos etapuose. Čekijos valstybinė energetikos grupė CEZ iki metų pabaigos ketina išsirinkti partnerį, kuris šalyje įrengs ir eksploatuos iki dešimties mažųjų modulinių branduolinių reaktorių. Švedija iki 2035 m. ketina pastatyti mažiausiai 2 500 MW galios reaktorių, o iki 2045 m. vykdyti tokių elektrinių masinę plėtrą.

Koncernas EDF rengia šešis naujus reaktorius Prancūzijoje ir du Jungtinėje Karalystėje, dirba Indijoje, Čekijoje ir Lenkijoje. Šiemet nacionalizuotos kompanijos vadovas pernai kalbėjo apie planus šį dešimtmetį kasmet pastatyti bent vieną didelę atominę elektrinę.

JAV siekia iki 2050 m. patrigubinti savo branduolinės energijos pajėgumus, tačiau pradėta kalbėti apie ne naujus, bet senus projektus. Pvz., Trijų Mylių saloje esančią elektrinę. Šioje elektrinėje 1979-ųjų kovą vos neįvyko avarija, kuri galėjo būti panaši į katastrofą Černobylio AE. Antrasis blokas veikė tik kelis mėnesius, pirmasis visiškai sustabdytas praėjus 40 metų nuo avarijos.

Liepą laikraštyje „Washington Post“ pasirodė publikacija, kurioje elektrinės savininkės „Constellation Energy“ vadovas Joe Dominguezas teigia, kad objektas esąs gana geros būklės. „Manome, kad techniškai būtų įmanoma ją vėl paleisti“, – sako jis. O jau rugsėjo pabaigoje paskelbta: pasirašyta sutartis su „Microsoft“ dėl elektrinės pirmojo bloko. Bendrovė per ateinančius 20 metų įsigis visus elektrinės elektros energijos gamybos pajėgumus, bus sukurta 3400 tiesioginių ir netiesioginių darbo vietų ir sumokėta daugiau kaip 3 mlrd. dolerių valstijos ir federalinių mokesčių.

Kad ir ką sakytų skeptikai – minėtų, pvz., Džordžijos valstijoje Vogtle’o branduolinę elektrinę, kurios statybų kaina nuo pradinės išaugo 20 mlrd. dolerių, o eksploatacijos pradžia vėlavo net septynerius metus, arba žlugusį panašų projektą Pietų Karolinoje, JAV elektros energijos poreikiai sparčiai augs. Prognozuojama, kad iki 2030 m. vien duomenų centrams reikės trigubai daugiau elektros – 9 proc. O kur dar elektromobilių bumas!

Bendrovės „NextEra“ vadovai pradėjo svarstyti galimybę atnaujinti vienintelės Ajovos atominės elektrinės – Duane Arnold Energy Center – veiklą. Anksčiau šiais metais „Amazon“, deklaruojanti, jog pirmenybę teikia atsinaujinantiems energijos šaltiniams, įsigijo duomenų centrą prie pat Saskuechanos atominės elektrinės ir paskelbė pirksianti dalį joje pagaminamos elektros.

Per pastarąjį dešimtmetį Jungtinėse Valstijose buvo uždaryta tuzinas branduolinių elektrinių, o daugumos jų atgaivinti, anot laikraščio cituojamo analitinio centro „Nuclear Innovation Alliance“ tyrimų direktoriaus Patricko White’o, neįmanoma: reaktoriai išmontuoti, kita infrastruktūra išvežta arba palikta sunykti. Tačiau kai kur, pasak P. White’o, įranga vis dar gali veikti, jei tik reguliavimo institucijos tam pritartų.