„Kiaurai matyti labai sunku, nes mus pasiekia labai ribota informacija. Mes nematome to tikro žmogaus, nes jo asmeniniai duomenys yra labai stipriai slepiami. Tačiau tenka spęsti iš jo veiksmų. Prisiminkime, kad labai įdomi buvo V. Putino atėjimo istorija. Jis nebuvo joks žinomas politikas. Jis išlindo iš nežinios. Visas jo daugiau nei 20 metų valdymas. Jį galime matyti kaip klasikinį tirono, diktatoriaus kelią. Tai nebuvo žmogus, kuris turi rimtų psichikos sutrikimų. Jo sprendimai ilgą laiką buvo pakankamai normalūs – logiški, pragmatiški. Daugelis pasaulio lyderių netgi džiaugėsi jo atėjimu, nes jis kūrė truputėlį suvaržytą visuomenę viduje, bet tikrai pakankamai aktyviai bendravo su pasauliu, pritraukinėjo investicijas, prasidėjo bendradarbiavimas ir panašūs dalykai“, – sakė jis.

Paklaustas, ar būnant valdžioje galima išprotėti, jis į klausimą atsakė klausimu: ar tironais bei diktatoriais gimstama, ar tampama? Atsakymas esą vienas – jais tampama. Tokiais juos padaro visa aplinka. Kalbėdamas apie įvykius Bučoje ir kitur, kur vykdytos kruvinos skerdynės, pašnekovas teigė, kad V. Putinas prieš daugiau nei 20 metų nebūtų priėmęs tokio sprendimo. 

Jo tikslas buvo įsirašyti į istorijos vadovėlius. Įsirašys, tik ne taip, kaip tikėjosi – ne kaip Rusijos suvienytojas, o griovėjas.

„Noriu akcentuoti, kad žmogus per daugelį metų, nesvarbu, koks jis atėjo į valdžią. Jei jį daugelį metų valdžia „tvirkina“, dažniausia žmogus nesugeba tam pasipriešinti. Valdžia „tvirkina“, o absoliuti valdžia „tvirkina“ absoliučiai. Todėl ir kalbu apie tokią kolektyvinę atsakomybę. Taip, dabar sprendimus priima V. Putinas, bet kas jį padarė Putinu. Putinu jį ir padarė Rusijos visuomenė. Pas juos baudžiauninkų mentalitetas. Jie buvo baudžiavoje, paskui tą baudžiavą bandė panaikinti, tada atėjo bolševikai. Buvo kolchozai – ta pati baudžiava tik kitaip pavadinta, nes kolūkiečiai neturėjo pasų, negalėjo išvykti į kitą kolūkį. Po to buvo šioks toks atšilimas prie Boriso Jelcino ir staiga atėjo V. Putinas. Tai yra KGB ar FSB statytinis, kuris suprato, kad tokią liaudį išlaikyti geriausia tais pačiais baudžiavos principais. Kai visa tauta yra baudžiauninko mentalitetu, jai reikia barino, o jei barinas laikas nuo laiko gerai neiškaršia kailio lazda, tai jis – blogas barinas. Baudžiauninkas džiaugiasi, jei barinas yra labai gražiais kailiniais ir karieta, o jei duoda gerai su lazda per kuprą, tai jis yra išvis labai geras“, – detalizavo M. Marcinkevičius.

Pasak jo, kiekvienas žmogus, gyvendamas tokiomis sąlygomis daugiau mažiau tampa kraugeriu, nes tapimo diktatoriumi ir tironu priežastis, yra neturėjimas jokios kontrolės ir atsakomybės. Kitaip tariant, įtaka išauga taip stipriai, kad žmogus nieko nebijo. „Tada atsiranda suvokimas, kad esi pusdievis. Jie bijo tik to, kad juos kažkas nuvers, ir dėl savo sveikatos. Kodėl V. Putinas dabar pradėjo karą? Matyt, iš tiesų yra rimtų sveikatos problemų. Jo tikslas buvo įsirašyti į istorijos vadovėlius. Įsirašys, tik ne taip, kaip tikėjosi – ne kaip Rusijos suvienytojas, o griovėjas. Kalbama, kad V. Putino aplinka jo neinformuoja. Būna, kad diktatoriai būna pavargę per daugelį metų ir nenori girdėti jokių blogų naujienų, o tik geras. Tada atsiranda pataikautojų ratas, nes kiekvienas, kuris sako tiesą, būna nepageidaujamas. Manau, kad galvodamas, jog atkurdamas Rusijos imperiją V. Putinas daro gera. Žmogaus psichika labai paveikus dalykas – jei aplink visi sako, tu pradedi tuo tikėti“, – teigė psichiatras.

Jis užsiminė nemanantis, kad pats V. Putinas įsakė Bučoje nušauti dviratininką ar įmesti žmones į šulinį surištomis rankomis. Tą padarę žmonės yra labai ramūs, nes visą atsakomybę perduoda Rusijos prezidentui, t. y. diktatoriui, nes sako, kad nieko nedarė, o tik vykdė įsakymą. Tamsiems žmonėms tai yra labai gerai, nes aišku, kas atsakingas. Tada jie neprisiima jokios atsakomybės už savo baisius darbus.