– Pereikime prie Vokietijos. Pastaruoju metu vokiečiams teko, o ir tenka spręsti nemažai problemų: Ukrainos, Graikijos, migrantų iš Vidurio Rytų. Ar dar yra laiko užsiimti vadinamą "Ostpolitik"? Klausiu dėl to, kad susidaro įspūdis, jog to šiuo metu tarsi ir nėra Vokietijos užsienio politikoje.

– Pradėsiu nuo migrantų krizės, o tai yra visiškai naujas dalykas, ir kol kas būtų sunku pasakyti, ką šis žmonių iš Vidurio Rytų regiono antplūdis nulems.

Aišku tik tai, kad Vokietija po šios krizės nebebus tokia, kokia buvo anksčiau. Mes kalbame apie didelius skaičius žmonių – milijonus. Tad Vokietija, neabejotinai, pasikeis po šių įvykių.

Jau dabar Vokietijoje auga prieš prieglobsčio prašytojus nusistačiusių žmonių skaičius. Raginama atsiriboti nuo migrantų, neleisti jiems tapti ekonominiais migrantais, kurie užimtų vokiečių darbo vietas ir t.t. Kartu auga ir tam tikrų politinių jėgų, pristatančių alternatyvią poziciją dabartiniam politiniam elitui, įtaka. Pirmiausia kalbu apie konservatyvias dešiniąsias partijas. Kitaip sakant, keičiasi politinis spektras Vokietijoje.

Ir ne tik Vokietijoje. Visoje Europoje formuojasi opozicinis frontas prieš Briuselį. Pažvelkime į Prancūziją, tiksliau, Marine Le Pen. Gana būdingas pavyzdys ir tai yra ne tik frontas prieš Briuselį. Daugelis tų dešiniųjų jėgų, tai yra kiek keista, nors drauge ir labai įdomu, pasisako už gerokai glaudesnius Europos ryšius su Rusija. Taigi, kartu jos tiesiogiai ar netiesiogiai oponuoja JAV hegemoninėms ambicijoms žemyne.

Šie procesai vyksta ir Vokietijoje ir tai, regis, nesusiję, bet visas šias politines diskusijas migrantų krizė tik suaktyvino.

Kitas dalykas yra tas, kad nuo 2009 m. Vokietijos "Ostpolitik" patiria spaudimą. Galimu Vokietijos ir Rusijos suartėjimu nėra patenkintos tam tikros jėgos tiek pačioje Rusijoje, kalbu apie tenykštę opoziciją, tiek ir tam tikri politiniai sluoksniai Vašingtone, daugiausia iš vadinamųjų neokonservatorių stovyklos.

Jeigu kalbėtume apie Vokietijos Rytų politiką, labai svarbu, kas bus dominuojančios politinės jėgos Vokietijoje po kitų rinkimų į parlamentą.

Dabar labai rimtas ambicijas įsiveržti į valdžios olimpą demonstruoja žalieji. Jie turi dvi galimybes – formuoti koaliciją su socialdemokratais arba krikščionimis demokratais. Ir dėl to sutarimo žaliųjų gretose nėra. Tačiau jie vieningi, kai kalbama apie Rusiją bei kartu apie "Ostpolitik". Tad, bent jau šiuo klausimu, žalieji kol kas yra gerokai artimesni krikdemams, nei socialdemokratams, kurie šiaip jau ir yra tradicinės "Ostpolitik" architektai.

– Pabaigoje – vienas, ko gero, pačių populiariausių klausimų Lietuvoje. Kaipgi reikėtų suvokti šių dienų Rusiją: kokie jos interesai, ko ji siekia. Ar tas rusų aktyvumas tarptautinėje erdvėje, kuris ryškus pastaruoju metu, yra susijęs su labai konkrečiais Rusijos nacionaliniais interesais, pavyzdžiui, įgyti įtaką Vidurio Rytuose, ar tai, veikiau, yra bandymas atgauti tai, kas prarasta po SSRS žlugimo?

– Manau, kad abu jūsų įvardyti dalykai – Rusijos interesai. Kitaip sakant, Maskva siekia ir to, ir ano. Klausimas, kas yra reikšmingiau.  Mano nuomone, įtakos ir reikšmingumo susigrąžinimas – labai svarbus elementas šių dienų Rusijos užsienio politikoje. Ji norėtų tapti globaliu žaidėju.

Tiesa, tą padaryti šaltojo karo metais rusams buvo gana lengva, o  dabar – sudėtinga.

Rusija nebėra stipri globali žaidėja, kokia buvo SSRS. Ekonominis, technologinis bei pramoninis Rusijos potencialas – menkas. Net ir karinė galia santykinai nedidelė, palyginti su JAV. Rusams, jeigu jie rimtai norėtų mesti iššūkį amerikiečiams, prireiktų tam ištisų dešimtmečių. Gal tik branduolinis Rusijos arsenalas – reikšmingas, bet joks konvencinis konfliktas – neįmanomas.

Situacija, jeigu ją palyginsime su šaltuoju karu, pasikeitė. Šiuo metu ne valstybės, bet įvairūs dariniai kelia grėsmę pasaulio saugumui, kalbu tiek apie vadinamąją "Islamo valstybę", tiek Talibaną, tiek ir kitus veikėjus.

Tai – naujas faktorius. Transnacionaliniai pavojai aktualūs tiek rusams, tiek amerikiečiams. Tai lemia, kad tiek Maskva, tiek ir Vašingtonas yra priversti bendradarbiauti, o ne konfliktuoti.

Situacija Vidurio Rytuose, Centrinėje Azijoje ir kitur juk svarbi abiem pusėms.

Galiausiai, suvokiate, kad Krymo pusiasalio aneksija rusams kainavo labai daug. Ir vargu ar kas Maskvoje rimtai galvotų apie tai, kad šalies kariuomenė staiga per penkias dienas užimtų Kijevą. Gal tai ir įmanoma techniškai, bet jau dabar Rusijai reikia remti Donecko bei Luhansko separatistus. O juk tai kainuoja. Ir dar Vakarų sankcijos, kurios turi poveikio. Žodžiu, padariniai būtų katastrofiški.

Kita vertus, Sirijoje susiklostė sąlygos, kurios rodo, kad šalis grįžta į tarptautinę politiką. Tuo rusai, žinoma, naudojasi. Bet tai – tik dalis Rusijos nacionalinių interesų.

Kas gi iš tiesų yra Rusijos nacionalinis interesas? Manau, kad jų interesas – stipri ekonomiškai, technologiškai ir kitomis prasmėmis valstybė. Bet tai – ilgalaikis interesas. Ir labai brangus. Kad Rusija siektų atkurti SSRS, neįtikima. Manau, nė vienas rimtas Rusijos politinis veikėjas apie tai niekuomet negalvojo. Patikėkite, rusai – realistai.

P.Schulze: glausta biografija

P.Schulze mokėsi Berlyno Laisvajame universitete, vėliau Londono ekonomikos mokykloje ir Stanfordo universitete (JAV).

Daktaro disertaciją jis apsigynė 1974 m.

Jis dėstė ir atliko mokslinius tyrimus įvairiuose pasaulio universitetuose: Oldenburgo, Marburgo ir Getingeno (Vokietijoje), Merilendo ir Stanfordo (JAV), Rostovo valstybiniame universitete (Rusija).

Jis – Vokietijos Vismaro universiteto Konsultacinės tarybos narys, Vienos tarptautinės liberalios politikos instituto valdybos narys (Austrija).

P.Schulze aktyviai bendradarbiavo su Frydricho Eberto fondu (Vokietija). Fondas buvo įkurtas 1925 m., kad įvykdytų pirmojo demokratiškai išrinkto Vokietijos prezidento, socialdemokrato Frydricho Ėberto politinį testamentą. 1933 m. naciai uždraudė to fondo veiklą, ir jis vėl atsigavo tik 1947 m. Pagrindinės fondo veiklos kryptys: plėtra demokratijos pagrindu, įvairių šalių tautų dialogas ir tarpusavio supratimas, talentingų studentų rėmimas, moksliniai tyrimai visuomenės istorijos, ekonominės politikos, darbo ir socialinių santykių srityse.