Italijos įstatymų leidėjai šeštadienį vakare perrinko prezidentą Giorgio Napolitano (Džordžą Napolitaną) dar vienai kadencijai, tokiu beprecedenčiu žingsniu mėgindami įveikti politinę aklavietę, dėl kurios jau du mėnesius nepavyksta suformuoti naujos vyriausybės.

87 metų politikas, kuris, kaip rodo preliminarūs rezultatų skaičiavimai, laimėjo dramatiškus rinkimus užsitikrinęs įtikinamą daugumą, tapo pirmuoju Italijos prezidentu, pelniusiu antrąjį mandatą.

Buvusio komunisto G.Napolitano, kuris sutiko balotiruotis dar vienai kadencijai tik nusileidęs primygtiniems pagrindinių šalies politinių jėgų prašymams, perrinkimą deputatai sutiko pritarimo šūkiais, bet prie parlamento rūmų būriavęsi šimtai protestuotojų skandavo „Gėda!“ ir „Juokdariai!“

Italijos politikos dinozauras, kuriam teks mėginti išvesti šalį iš chaotiškos politinės krizės, pasižymi įspūdingais politiniais įgūdžiais.

G.Napolitano organizavo buvusio Europos Sąjungos (ES) komisaro Mario Monti (Marijaus Mončio) iškilimą į valdžią, kai 2011 metais buvo nuverstas premjeras Silvio Berlusconi (Silvijus Berluskonis), taip pat mėgino suvienyti besivaidijančius politikus po vasarį vykusių rinkimų, per kuriuos neatsirado aiškaus nugalėtojo.

Per jo septynerių metų kadenciją Italija taip pat išgyveno savo giliausią ekonomikos recesiją po Antrojo pasaulinio karo, kai sparčiai besikeičianti visuomenė tampa vis labiau pesimistinė.

G.Napolitano anksčiau buvo Deputatų Rūmų pirmininkas, buvo paskirtas senatoriumi iki gyvos galvos ir dirbo Europos Parlamente, nuolat sugebėdamas išsilaikyti aukščiau politinių rietenų.

Nors Italijos prezidento postas daugiausiai reprezentacinis, jis tampa gyvybiškai svarbus per politines krizes, kai šalies vadovas gali padėti nukreipti naujos vyriausybės formavimą.

Tik prezidentas turi galią paleisti parlamentą ir paskelbti pirmalaikius rinkimus, nors toks žingsnis neleidžiamas paskutinius šešis mėnesius iki jo kadencijos pabaigos, kaip nutiko G.Napolitano atveju.

Gimęs Neapolyje 1925 metų birželio 29 dieną inteligentų šeimoje, G.Napolitano pamatus savo politinei karjerai paklojo per Antrąjį pasaulinį karą, dalyvaudamas pasipriešinimo judėjime prieš nacių ir Italijos fašistų pajėgas, tada 1942 metais jis įkūrė vieną komunistų grupę.

Pasibaigus karui, 1945 metais jis oficialiai įstojo į Italijos komunistų partiją, pradėjo politinę veiklą ir buvo pirmąkart išrinktas į parlamentą 1953-aisiais, baigęs teisės studijas.

Jis greitai tapo svarbiu partijos organizatoriumi ir jos Nacionalinio komiteto nariu. G.Napolitano buvo vienas įtakingiausių reformoms palankios partijos frakcijos lyderių, nors palaikė Sovietų Sąjungos pajėgų invaziją į Vengriją 1956-aisiais.

Subyrėjus Sovietų Sąjungai, Italijos komunistų partija buvo oficialiai paleista 1991 metais, o jos pagrindinė įpėdinė yra dabartinė Demokratų partija.

G.Napolitano užėmė parlamento žemųjų rūmų pirmininko postą 1992-1994 metais, vėliau tapo vidaus reikalų ministru premjero Romano Prodi (Romano Prodžio) pirmojoje centro kairiojoje vyriausybėje 1996-1998 metais.

Dar po metų jis buvo išrinktas į Europos Parlamentą, kur dirbo kairiųjų aljanse iki 2004-ųjų.

Italijos prezidentu G.Napolitano buvo išrinktas 2006 metais ir tapo pirmuoju šį postą užėmusiu buvusiu komunistu.

Jis gyvena santuokoje jau beveik 60 metų ir yra dviejų vaikų tėvas.