Taip LRT.lt sako antropologijos profesorė Harvardo universitete Ieva Jusionytė, kuri atlikdama savo tyrimą beveik metus laiko praleido JAV ir Meksikos pasienyje. Jos teigimu, nelegalių migrantų ir narkotikų prekeivių srautai tiesiog pasuka kitais keliais – per dykumas, upes ir požeminius tunelius.

JAV prezidentas Donaldas Trumpas užsimojęs tarp savo šalies ir Meksikos pastatyti aukštą ir permatomą sieną. „Mums reikia maždaug 700–800 mylių (1,1–1,3 tūkst. km) sienos“, – yra sakęs D. Trumpas. Meksikos ir JAV pasienis iš viso driekiasi 3,1 tūkst. km, dalyje jo vienokios ar kitokios sienos jau yra.

Kongresas po metų delsimo kovo mėnesį sienai statyti skyrė tik 1,6 mlrd. dolerių, nors D. Trumpas buvo prašęs 25 mlrd. Prezidento įsitikinimu, siena būtų veiksminga priemonė prieš nelegalią imigraciją ir narkotikų prekybą. Siekdamas sustiprinti pasienio apsaugą, jis taip pat įsakė prie sienos dislokuoti Nacionalinę gvardiją.

I. Jusionytė kaip tik neseniai baigė rašyti knygą apie saugumą pasienio bendruomenėje – „Slenkstis: ekstremalios situacijos ir reakcija į jas JAV ir Meksikos pasienyje“. Rinkdama medžiagą profesorė beveik metus praleido kartu su gelbėtojais Arizonos (JAV) ir Sonoros (Meksika) valstijų pasienyje, daugiausiai Nogaleso mieste, kurio viena dalis yra vienoje šalyje, o kita – kitoje.

Interviu LRT.lt mokslininkė papasakojo, kaip atrodo pasienyje gyvenančių žmonių gyvenimas, kiek stipriai kontroliuojama siena, kokiais keliais migrantai bando patekti į JAV ir su kokiais iššūkiais susiduria gelbėtojai. 

– Kaip tas pasienio ruožas, kur jūs dirbote, atrodo? Ar ten jau stovi kažkokios sienos, tvoros? Ar jos ištisos, ar jos yra tik kažkuriose vietose?

– Pačiame Nogalese siena yra. Pirmąkart vielinė siena buvo nutiesta maždaug prieš 100 metų, Meksikos revoliucijos ir Pirmojo pasaulinio karo metu. Vėliau jos forma vis keitėsi: buvo vielinė tvora, kurią nesunku perlipti arba joje iškirpti skylę, o 1994 m. apie 2 mylių [3,2 km] ilgio sieną čia pakeitė metaliniai lakštai, kuriuos JAV naudojo lėktuvų ir sraigtasparnių nusileidimo takams per Vietnamo karą ir kurie vėliau tapo nemokama statybine medžiaga. O prieš maždaug 7 metus lakštų siena buvo pakeista metaliniais stulpais, kurie yra kur kas aukštesni – maždaug 20–30 pėdų [6–9 m] aukščio. Tarp jų yra maži tarpai, per kuriuos galima matyti kitą sienos pusę.

– Bet pralįsti negalima?

– Ne, pralįsti negalima. Pralįsti galima po siena arba perlipti per sienos viršų. Nogaleso mieste per pastaruosius du dešimtmečius atrasta daugiau kaip 100 tunelių – dauguma jų naudojami narkotikams gabenti, taip pat ir migrantai per juos pereina. Taip pat galima perlipti per sienos viršų. O prie plyšių, kurie yra tarp metalinių stulpų, žmonės, pvz., sienos atskirtų šeimų nariai, kartais susitinka pasikalbėti, galima galbūt kažką ir perduoti. Pasienio apsauga gana tolerantiškai žiūri į tokį bendravimą.

Bet už Nogaleso, kur siena eina dykumomis ir kalnais Arizonos atveju, o Teksase eina ir upe, – ten nėra jokios sienos. Kai kur padaryti barjerai, kad nebūtų galima pervažiuoti automobiliu, bet jie labai žemi ir juos nesunku perlipti. Kitur yra vielinės tvoros, kurios labiau trukdo gyvuliams pereiti, nes abiejose sienos pusėse ūkininkai augina daug galvijų. Žmogui jas įveikti nesunku. Tik tiek, kad tai labai atokios vietos. Jei ten perkirstum sieną, iki artimiausios gyvenvietės tektų pėsčiomis eiti bent keletą dienų labai sudėtingomis dykumos sąlygomis.

I. Jusionytės asm. archyvo nuotr.

– Grįžkime dar į Nogalesą. Kaip suprantu, siena ten eina per patį miestą. Tai šalia jos vyksta intensyvus miesto gyvenimas? Ar aplink sieną tuštoka ir miestas kiek toliau nuo jos?

– Pačiame Nogalese siena eina per vidurį gatvės. Ji vadinasi Tarptautine gatve. Iki pirmos tvoros nutiesimo tai buvo viena gatvė, o pastatyta tvora perkirto miestą perpus. Namai stovi vienoje [gatvės] pusėje ir kitoje. Bet ne visur taip. Daugybė kitų pasienio miestų yra šiek tiek atokiau nuo sienos. Tai daugiau priklauso nuo geografinių ypatumų.   

Nogalesas nėra labai tolygus: JAV pusėje gyvena apie 20 tūkst. žmonių, o Meksikos pusėje – bent 300 tūkst., kiti sako, kad pusė milijono. Bet jie šį miestą laiko viena dvišale, dvitaute bendruomene. Daugybė žmonių kerta sieną kiekvieną dieną, ar eidami į darbą Meksikos pusėje, ar apsipirkti JAV pusėje, ar eina į mokyklą vienoje ar kitoje pusėje. Taigi vyksta nuolatinis judėjimas.

– Ar šie žmonės turi kažkokius specialius dokumentus, su kuriais galima greitai pereiti per postą?

– JAV piliečiams vizų į Meksiką nereikia – pereinant sieną į Meksiką net nėra pasų kontrolės. Daug meksikiečių, gyvenančių Nogalese, turi specialias vizas, vadinamas „sienos perėjimo kortelėmis“, kurios išduodamos norintiems reguliariai lankytis JAV trumpalaikiais reikalais (turizmo, laisvalaikio, apsipirkimo tikslais). Turintys tas korteles lengviau ir greičiau pereina sieną. Kiti Meksikos piliečiai, neturintys vizų, į JAV paprastai neįleidžiami.

Dauguma Nogaleso gyventojų abiejose sienos pusėje yra meksikiečių kilmės. Nemažai gyvenančių Arizonoje turi dvigubą pilietybę.

– Neretai girdime, kad JAV ir Meksikos pasienis yra menkai kontroliuojamas. Dėl šios priežasties JAV prezidentas įsakė ten dislokuoti karius. Kaip jūs įvertintumėte šios sienos apsaugą?

– Pasienio apsaugos darbuotojų skaičius labai išaugo per pastaruosius 15–20 metų. Jie patruliuoja ne tik palei visą pasienį, bet ir 100 mylių [161 km] zonoje nuo pasienio. Daro įvairias patikras pagrindiniuose greitkeliuose, tikrina automobilių vairuotojus, klausia, ar jie yra JAV piliečiai.    

Dėl saugumo – taip, per sieną pervežama daugybė narkotikų. Dauguma jų nebūtinai pernešami per dykumą. Dažniausiai jie sumaišomi su legaliais produktais, t. y., daržovėmis ir vaisiais. Per pagrindinius pasienio patikros punktus kiekvieną dieną Nogalese pervažiuoja 1600–1700 vilkikų ir kiekvieno sunkvežimio patikrinti neįmanoma.    

Nacionalinė gvardija buvo dislokuota visuose pasienio ruožuose. Tai padaryta jau trečią kartą, nes pirmą kartą karius į pasienį siuntė George`as W. Bushas, vėliau – Barackas Obama, o dabar – D. Trumpas. Bet jie, bent jau Arizonoje, neturi daug teisių. Jų paskirtis labiau pagalbinė – padeda pasienio apsaugai tiesti kelius, tvarkyti automobilius. Jų buvimas – labiau simbolinis aktas pasakyti migrantams iš Meksikos ar Centrinės Amerikos, kad mes saugome savo sieną. Bet jie negali sulaikyti nelegaliai kertančių sieną, kaip kad pasienio apsauga.

– Sakėte, kad pasienio apsaugos darbuotojų skaičius per pastaruosius porą dešimtmečių labai išaugo. Kaip tai atsiliepė nelegaliai migracijai ir prekybai narkotikais – ar jų apimtys mažėjo?

– Migracija labiau priklauso nuo ekonominių problemų. Pasienio stiprinimas 1994 m. prasidėjo neatsitiktinai. Tais pačiais metais JAV, Meksika ir Kanada pasirašė laisvos prekybos sutartį, kuri tam tikra prasme susilpnino vietinius ūkininkus ir kitus mažmeninius gamintojus Meksikoje ir sukūrė daugiau nedarbo. O tai paskatino migrantus judėti link JAV, pradėjo stiprėti pasienio apsauga.

Žmonėms yra tiek daug paskatų kirsti sieną. Kaina, kiek turi sumokėti savo gidui, kad šis pervestų per sieną, labai išaugo, nes išaugo pasienio apsauga. Bet nuo to pati migracija ar prekyba narkotikais nelabai sumažėjo, nes tai priklauso ir nuo paklausos. Amerikoje narkotikų paklausa, deja, yra labai didelė. Kaip ir nelegalios darbo jėgos paklausa – šiems žmonėms nereikia mokėti socialinio draudimo, nebūtina mokėti minimalaus darbo užmokesčio, todėl daug darbdavių mielai samdo nelegaliai sieną kirtusius žmones.

Pasienio apsaugos duomenimis, pernai sulaikyta apie 300 tūkst. nelegaliai pietinę sieną kirtusių žmonių, bet tai nieko nesako apie tai, kokiam skaičiui žmonių pavyko ją pereiti. Tad aš gana skeptiškai žiūri į tuos skaičius.

Kai yra tokia pasiūla ir paklausa, vien tas sienos stiprinimas nelabai ką reiškia. Žmonės tiesiog eina ten, kur siena ne tokia aukšta, kur galbūt pasieniečių ne tiek daug. Daug daugiau jų pakeliui žūva. Pasienio apsaugos tarnybos duomenimis, 2000–2016 m. žuvo 6 tūkst. žmonių (vien pernai užregistruoti 412 atvejų), nors, vietinės teisėsaugos tarnybų bei žmogaus teisių organizacijų manymu, žuvusiųjų yra kur kas daugiau, tiesiog jų palaikai kol kas nerasti, nes dauguma žūva labai atokiose vietose.

– Kokios yra pagrindinės žūties priežastys?

– Šilumos arba saulės smūgis bei dehidratacija, bet taip pat yra skendimų (ypač Teksase, kur siena eina Rio Grande upe), automobilių avarijų (ypač kai kontrabandininkai veža migrantus perkrautuose automobiliuose vingiuotais keliais ir juos persekioja pasienio apsaugos patruliai), mirtinų sužalojimų krentant nuo sienos (dažniausiai smegenų trauma).

Anksčiau, kai siena buvo iš plieninių nusileidimo lakštų, turėdavo labai aštrias briaunas, žmonės kartais nusikirsdavo pirštus.

– Jūs tyrinėjote ir savo knygoje rašote apie pasienio pagalbos darbuotojus. Ar tai yra kažkokia speciali komanda, kuri dirba pasienyje? Ar tai tiesiog pasienio miestų gelbėtojų komandos, kurios vyksta į iškvietimus tam tikruose ruožuose?

– Gelbėtojai, su kuriais aš dirbau, yra ugniagesiai, kurie suteikia ir pirmąją pagalbą. Kadangi tai yra bendruomenė, kuri prasideda vienoje valstybėje ir baigiasi kitoje, jie labai dažnai dirba kartu. Pavyzdžiui, kai pasimetęs žmogus skambina pagalbos telefonu ir sako, kad jį apleido gidas ar jis pasiklydo dykumoje, ar jį nunešė vandens srovė, ne visada būna aišku, kur jis yra – Meksikoje ar JAV, nes ne visada telefonų signalai aiškiai identifikuoja jo buvimo vietą. Tuomet JAV ir Meksikos gelbėtojai ieško abiejose sienos pusėse.

Bet jie kartu dirba ir kitais atvejais. Pavyzdžiui, per potvynius ar gaisrus, kurie prasideda vienoje sienos pusėje ir dažnai perlipa į kitą. Kadangi Meksika šioje vietoje yra aukščiau nei JAV, tai prasidėjus smarkioms liūtims ir patvinus miesto gatvėms, dažnai net automobiliai patenka į stiprią srovę ir yra tuneliais nunešami iš Meksikos į JAV, kur gelbėtojai tuneliuose ir upėje bando žmones išgelbėti. Taigi visa pagalbos darbuotojų veikla šioje erdvėje yra tarptautinė. 

Jie taip pat gelbėja žmones, kurie lipa per sieną. Labai daug žmonių susilaužo kojas. Anksčiau, kai siena buvo iš plieninių nusileidimo lakštų, turėdavo labai aštrias briaunas, žmonės kartais nusikirsdavo pirštus.

– Bet jie turbūt per sieną nelipa pačiose matomiausiose miesto vietose? Tai nukritę jie patys kviečiasi pagalbą ar kažkas juos aptinka begulinčius?               

– Visaip būna. Lipa per sieną ir pačiame miesto centre. Nes jeigu eitų aplink sieną, tai būtų labai ilga kelionė ir ne visi tai gali. Žmonėms, kurie vyresni ar kurie turi aukštą kraujo spaudimą, kuriems sunku eiti per dykumą, kur temperatūra gali būti per 40 laipsnių, – jiems lengviau sumokėti, kad Meksikoje būtų pastatytos kopėčios prie sienos. Jiems reikia jomis užlipti ir tuomet belieka, įsikabinus į sienos stulpus, nušliuožti žemyn į JAV. Bet kartais žmonės, būdami viršuje, išsigąsta ir nukrenta. Kartais juos nukritusius aptinka patruliuojanti pasienio apsauga, kartais gyventojai, jei mato. Nors dažnai tai būna naktį.

Kartais, jei tai nutinka toliau nuo miesto, jie gali skambinti pagalbos telefonu ir tuomet atvyksta gelbėtojai. Gelbėtojai kartais kviečia pasienio apsaugą ir informuoja, kad štai čia turbūt yra nelegaliai sieną kirtęs asmuo, bet kitais atvejais veža tiesiai į ligoninę. Tuomet jau Meksikos, Salvadoro ar Hondūro konsulatai dirba su jais ir, kai būklė stabilizuojama, jie yra pervežami į ligonines Meksikoje arba Centrinėje Amerikoje.

– Viename interviu esate sakiusi, kad knygoje rašote apie teisės ir moralės santykį valstybės pakraštyje ir kad gelbėtojai yra gana keblioje padėtyje. Ar ta kebli padėtis susijusi su apsisprendimu, ar įduoti pasienio apsaugai gelbėjamą žmogų?

– Taip. Gelbėtojai yra valstybės tarnautojai ir jų pareiga lyg ir būtų įduoti nelegaliai sieną kertančius žmones. Kita vertus, jie yra gelbėtojai ir tarsi vadovaujasi principu, kad kiekvienas žmogus turi gauti pirmąją pagalbą, nesvarbu, ar jis nusikaltėlis, ar turi teisę gyventi šalyje.

Tad kai kurie gelbėtojai mano, kad jų pirmoji atsakomybė yra pacientui ir jie nedirbs su pasienio apsauga ar policija, tiesiog nuveš sužeistuosius į ligoninę. Kiti mano, kad jų, kaip valstybės tarnautojų, pareiga yra laikytis įstatymų ir prižiūrėti, kad ir kiti laikytųsi, ir jei įtariama, kad asmuo šalyje yra nelegaliai, reikia informuoti atitinkamas tarnybas. Ir nėra jokio sutarimo, nes nėra jokio įstatymo, kuris konkrečiai pasakytų, kaip jie turėtų elgtis.

Tai labai priklauso nuo to, kurioje bendruomenėje jie gyvena. Pavyzdžiui, Nogalese, kur dauguma yra meksikiečiai ir turi šeimas Meksikoje, jie daug mažiau linkę bendradarbiauti su pasienio apsauga negu kai kuriose Arizonos bendruomenėse, kur daugiau yra anglakalbių.

Be to, yra daug etninio ir rasinio profiliavimo sprendžiant, kas galėtų būti įtariamas kaip nelegaliai sieną kirtęs – ar tai sprendi pagal žmogaus išvaizdą, kaip jis atrodo – gal pavargęs, gal batai nuo ėjimo per dykumą nebeturi padų ir pan. Ir tai yra labai sudėtingi teisiniai ir etiniai principai.    

– Apibendrinant – jei D. Trumpui pavyktų pastatyti tokią sieną, kokią jis nori, ar pavyktų išspęsti nelegalios migracijos ir nusikalstamumo problemas?

– Jau visi pripažįsta, kad D. Trumpas tos sienos nepastatys. Galbūt pastatys keletoje vietų, pakeis seniau egzistavusius sienos variantus naujomis konstrukcijomis. Geografija neleidžia pastatyti sienos per visus 2 tūkst. mylių, nes tai kalnai, upės ir t.t. Bet istorija rodo, kad sienos nesumažina nei žmonių, nei kontrabandos srauto, tiesiog pasuka ją kita linkme – sieną galima pereiti ją perlipant, kasant tunelius, einant per dykumą. Tol, kol bus paskatų žmonėms migruoti ar bus paklausa narkotikams, sienos nelabai ką pakeis.