Agen­to Bo­le­ko „de­mas­ka­vi­mas“ Len­ki­jo­je su­kė­lė tik­rą po­li­ti­nę aud­rą. Pir­ma­die­nį pre­ky­bo­je pa­si­ro­džius skan­da­lin­gai dvie­jų is­to­ri­kų kny­gai „Sau­gu­mo tar­ny­ba ir Le­chas Wa­łę­sa: prie­das prie biog­ra­fi­jos“, at­si­ra­do ne­ma­žai sua­be­jo­ju­sių bu­vu­sio Len­ki­jos pre­zi­den­to L.Wa­łę­sos gar­be. Bent jau toks su­si­da­rė pir­mas įspū­dis, kai per te­le­vi­zi­ją pa­ro­dė prie kny­gy­nų iš pat ry­to iš­si­ri­kia­vu­sius len­kus.

Gal­būt aš klys­tu, o jie bu­vo tik smal­suo­liai ar ko­lek­ci­nin­kai, no­rė­ję įsi­gy­ti int­ri­guo­ja­mą kny­gą. Juk pa­skai­ty­ti apie Bo­le­ko nuo­ty­kius, tai yra jo „nuo­pel­nus“ ko­mu­nis­ti­niam Len­ki­jos sau­gu­mui, tu­rė­tų bū­ti tik­rai įdo­mu. Ga­lų ga­le ma­lo­nu sa­vo bib­lio­te­ko­je tu­rė­ti uni­ka­laus ir be­veik moks­li­nio dar­bo eg­zemp­lio­rių ar­ba fak­ti­nį įro­dy­mą, kad „So­li­da­ru­mo“ ju­dė­ji­mo, ku­ris iš­va­da­vo Len­ki­ją iš ko­mu­nis­tų gniauž­tų, ly­de­ris skun­dė bi­čiu­lius, Gdans­ko lai­vų sta­tyk­los dar­buo­to­jus. Tuos pa­čius, ku­rie juo ti­kė­jo ir ne­dve­jo­da­mi kar­tu sto­jo gin­ti Len­ki­jos ir vi­sų so­vie­tų pa­verg­tų tau­tų lais­vės.

Štai apie tik­ruo­sius skun­di­kus ir KGB bend­ra­dar­bius skai­ty­ti nie­kam neį­do­mu. Nė­ra to jau­di­nan­čio jaus­mo, kad žmo­gus, ku­ris bu­vo ta­vo idea­las, iš­da­vė bend­rą ko­vą, pa­ma­ti­nius prin­ci­pus ir ver­ty­bes. O svar­biau­sia, tos kny­gos ne­su­tei­kia skai­ty­to­jams ga­li­my­bės pa­si­jus­ti mo­ra­liš­kai aukš­čiau už tą bu­vu­sį, bet puo­lu­sį he­ro­jų. Gi kiek­vie­nas žmo­gus gi­liai šir­dy­je ma­no, kad jei is­to­ri­nės ap­lin­ky­bės bū­tų bu­vu­sios pa­lan­kes­nės, jis bū­tų ga­lė­jęs tap­ti daug įta­kin­ges­ne as­me­ny­be ir, ki­taip nei kai ku­rie po­li­ti­kai, ne­bū­tų su­si­te­pęs.
Ką gi, Sła­wo­mi­ras Cenc­kie­wic­zius ir Piot­ras Gon­tarc­zy­kas pa­da­rė la­bai ge­rą ėji­mą. Jie ta­po ži­no­mi, o jų kny­ga – per­ka­miau­sia. Pir­ma­sis ti­ra­žas jau iš­pirk­tas. Toks pat li­ki­mas vei­kiau­siai lau­kia ir ant­ro­jo lei­di­mo – vi­sų 40 tūkst. grei­tai pa­si­ro­dy­sian­čių kny­gų. Tik­riau­siai ji bus iš­vers­ta ir į ki­tas kal­bas. Ne vien Len­ki­jo­je L.Wa­łę­sa ži­no­mas... Juo­lab kad to­kie skan­da­lai trau­kia dė­me­sį vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Štai ir Lie­tu­vo­je bu­vo pa­na­šus at­ve­jis. Gal ne taip gar­siai nu­skam­bė­jęs, gal jau kiek pri­mirš­tas (vis dėl­to praė­jo pen­ke­ri me­tai), bet ir­gi su ne­ma­lo­niu kva­pe­liu. Ne­ži­nau, ar po­li­ti­nio tri­le­rio „Dur­nių lai­vas“ au­to­rius Vy­tau­tas Pet­ke­vi­čius la­bai pra­lo­bo iš sa­vo kū­ri­nio, bet žmo­nės jo kny­gą tik­rai pir­ko.

Su­komp­ro­mi­tuo­ti pro­fe­so­riaus Vy­tau­to Lands­ber­gio au­to­riui ne­pa­vy­ko, bet var­gu ar toks bu­vo jo tiks­las. To­kio tiks­lo pa­siek­ti tik­riau­siai ne­sva­jo­jo ir len­kų is­to­ri­kai. Svar­biau­sia dau­gy­bės žmo­nių sie­lo­se pa­sė­ti ne­san­tai­kos ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mo sėk­las. „Jei­gu net Jis par­si­da­vė, tai kuo ga­li­ma ti­kė­ti?“ – tar­si klau­sia ši kny­ga. Ta­čiau abe­jo­ju, ar net ir la­bai ati­dus skai­ty­to­jas ras at­sa­ky­mą į šį klau­si­mą. Tik ne šia­me kū­ri­ny­je.

Ar tik pel­no vai­kė­si Len­ki­jos pet­ke­vi­čiai, neaiš­ku. Ta­čiau aki­vaiz­du, kad jie pa­si­nau­do­jo se­na KGB tak­ti­ka – mes­ti įta­ri­mų še­šė­lį, o pa­skui te­gu pa­tys aiš­ki­na­si, kas kal­tas ir ar iš­vis kal­tas. Na ir kas, kad įro­dan­čių fak­tų nė­ra? Vis­ką ga­li­ma paaiš­kin­ti – Bo­le­kas juos su­nai­ki­no dar bū­da­mas pre­zi­den­tas. Vi­si ži­no, kad jis bu­vo pa­siė­męs ar­chy­vo do­ku­men­tų, o grą­ži­no ne vi­sus. Pats ka­den­ci­ją bai­gęs Len­ki­jos va­do­vas tai, kad pa­si­ro­dė to­kia kny­ga, aiš­ki­na pa­pras­tai. Jo nuo­mo­ne, tai už­sa­ky­mas, ku­riuo sie­kia­ma su­ga­din­ti 25-ąsias me­ti­nes, kai jam bu­vo įteik­ta pres­ti­ži­nė No­be­lio tai­kos pre­mi­ja.

Kad ir kaip bū­tų, Bo­le­ko „de­mas­ka­vi­mo“ po­vei­kis bu­vo kiek ne­ti­kė­tas. Gin­ti sa­vo ir vi­sos ša­lies did­vy­rio sto­jo ne­ma­žai ša­li­nin­kų. Su­si­bū­rę į ko­mi­te­tus jie jau ta­po ga­lin­ga jė­ga. Dar, tie­sa, ne­pri­lygs­tan­čia „So­li­da­ru­mui“, bet ga­lin­čia tap­ti rim­ta po­li­ti­ne par­ti­ja.

Ir vėl ana­lo­gi­jos su Lie­tu­va. Vos prieš mė­ne­sį šven­čiant 20-ąjį Są­jū­džio ju­bi­lie­jų bu­vo svars­to­mas klau­si­mas: „Ar rei­kia Lie­tu­vai ant­ro Są­jū­džio“? Ki­taip nei Len­ki­jo­je – taip, rei­kia. Kiek­vie­ni Sei­mo rin­ki­mai įro­do, kad tra­di­ci­nės par­ti­jos se­niai sa­ve disk­re­di­ta­vo. Jų vie­ta – is­to­ri­jos šiukš­ly­ne. Ki­taip po­pu­lis­tai ne­lai­mė­tų rin­ki­mų. Se­niai val­džio­je ne­bū­tų tų pa­čių, dar nuo ta­ry­bi­nių lai­kų li­ku­sių funk­cio­nie­rių, o tik­rie­siems lais­vės ko­vo­to­jams ne­rei­kė­tų po ke­lis kar­tus teis­muo­se įro­di­nė­ti sa­vo tie­sos.

Tai tu­rė­tų at­min­ti ir L.Wa­łę­są kri­ti­kuo­jan­tis Len­ki­jos pre­zi­den­tas Le­chas Kac­zyńs­kis. Ki­taip jis pa­ts ri­zi­kuo­ja vie­ną gra­žią die­ną bū­ti ap­ra­šy­tas ko­kio­je pseu­dois­to­ri­kų kny­go­je kaip agen­tas Lio­le­kas.