Nė karto neminimas žodis kalėjimas ar nelaisvė. Tai sanatorija. Alkoholis, telefonai, kompiuteriai, sportas – taip realiai gyvena tikrieji pataisos namų karaliai.

Ir niekas jiems netrukdo – kiti kaliniai realios valdžios bijo, o oficialiems pataisos namų vadovams tai netgi paranku – paprasčiausiai jiems nereikia dirbti, nes kalėjimą valdo „verchatūra“. Tuo įsitikinęs pusmetį I Pravieniškių pataisos namuose praleidęs kaunietis. Vyras stebėdamas pastarųjų dienų įvykius mato, kad niekas nesikeičia jau dešimtmečius.

Tadas (vardas pakeistas – DELFI) Pravieniškėse bausmę atliko prieš keletą metų. Vyrą šokiravo pastarųjų dienų įvykiai, kai prieš teismą stojo du kaliniai, Pravieniškėse mirtinai mediniu pagaliu sumušę 30 metų rumuną Julianą Dopceą.

„Noriu, kad žmonės sužinotų, kas ten vyksta, nes turbūt niekas net neįsivaizduoja, kas ten iš tiesų vyksta. Kai buvo nužudytas rumunas, viską prisiminiau ir supratau, kad niekas nesikeičia“, - pokalbį su DELFI pradeda Tadas.

Realioji ir oficialioji valdžios

Nors kalėjimų vadovybė atkakliai tikina, kad kalinių susiskirstymas į kastas yra toli praeityje, rumuno sumušimas įrodo, kad realybė yra visai kitokia.

Tadas pasakoja, kad pataisos namuose egzistuoja dvi valdžios – oficiali ir reali. Pastaroji ir tikroji valdžia yra įtakingiausių kalinių rankose. Tačiau kalinių valdžia puikiai sutaria su oficialiais vadovais.

„Rikiuočių metu sveikinasi kaip draugas su draugu. Yra oficialūs viršininkai, yra neoficialūs viršininkai. Jie yra kaip kolegos, kiekvieną rytą ranką pasispaudžia“, - prisimena Tadas.

Vyras dėsto sudėtingą, o kartu ir paprastą kalinių į kastas pasiskirstymo schemą.

Aukščiausia neoficiali valdžia kalėjime - verchatūra, kurią sudaro apie 5 patys įtakingiausi kaliniai. Šiame straipsnyje iš arčiau pažvelgsime į šią „valdymo organizaciją“, kuri už grotų mėgaujasi išskirtinėmis sąlygomis ir diktuoja savo valią.

Pravieniškių I pataisos namuose dominuoja kauniečiai. Taip pat yra Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos, Šiaulių, Suvalkų verchatūros. Tačiau didžiausią valdžią turi būtent kauniečiai, kurių balsas pataisos namuose – lemiamas. Tadas prisimena, kad tuo metu vienas iš verchų buvo ir su „kamuoliniais“ siejamas Marius Pilvelis.

„Kauniečiai buvo ne tik Kauno verchatūra, jie buvo visos zonos verchatūra. Jie ką nori, tą ir daro. Kas man pikčiausia, kad valdžia visą tai žino. Viską žino ir niekas nieko nedaro. Jiems suteikiamos tokios sąlygos. Tarsi pasakoma: imkit ir laikykite tvarką. Tai yra nuo senų, sovietinių laikų. Jei valdžia pradėtų su tuo kovoti, prasidėtų „bado“ akcijos, reikėtų su tuo kovoti. O niekam tai neįdomu, kad primuš, užmuš žmogų už tai, kad jis paėmė sriubą ne nuo to stalo. Valdžia viską žinojo, kad taip atsitiks. Žino, kad taip vėl atsitiks, jei kitas paims“, - sako Tadas.

Buvusiam kaliniui juoką kelią Lietuvos valdininkų aiškinimai apie gerėjančią situaciją įkalinimo įstaigose.

„Girdėjau, kaip kažkas iš Kalėjimų departamento kalbėjo, kad pas mus nėra kastų ir tai neveikia. Tai yra ir tai veikia. Jie viską puikiai žino ir viską galėtų puikiai panaikinti. Tačiau tai yra kontroliavimo būdas – pareigūnams nereikia dirbti. Yra verchatūra, pareigūnai jiems sudaro šiltnamį, sąlygas patogiai sėdėti ir gyventi be problemų. Ko jie visi sėdi teisme išsišiepę? Nes žino, kad nuvažiuos, kur chebra laukia, gyvens ir valgys. Esame ES ir kažkas turėtų keistis, bet taip yra“, - konstatuoja vyras.

Kalėjimas virsta sanatorija

„Atsikeli. Pavalgai. Pamiegi. Pasportuoji. Pavalgai. Pamiegi. Pažaidi „Play Station“. Aš tai vadinu sanatorija“, - sako Tadas, kalbėdamas apie verchų gyvenimo sąlygas Pravieniškėse.

Įtakingi kaliniai pataisos namuose susikuria tokias gyvenimo sąlygas, kokių pavydėtų ne vienas lietuvis.

Parketas, plaukiojančios grindys, kilimai, viskas išglaistyta, blizga. Taip gyvena kavenski. Laisvėje likę draugai, giminės susimeta po 100 Lt, kad padarytų remontą. Kavenski turėjo tris poilsio kambarius, į kuriuos galėjo patekti tik tam tikri asmenys. Blatniausi turėjo du kambarius. Kai su verchatūra reikia suvedinėti sąskaitas, jie tave ten išsikviečia. Ten yra virtuvės, mikrobangų krosnelės, didžiausi televizoriai, „PlayStation“, sporto salės už atskirų durų - viskas, ko tik nori. Ir jie ten ką nori nuo 8 iki 22 val. tą ir veikia. Gali žiūrėti porno filmus, žaisti žaidimus, kalbėt telefonu. Dūchas stovi prie durų, dūchas stovi prie lauko durų, kad niekas neateitų“, - prisimena Tadas.

Įtakingi kaliniai net nežiūri į pataisos namų valgyklos pusę. Nebent iš neturėjimo ką veikti pasidaro sau atrakciją.

„Niekas iš jų valgykloje nevalgo. Vieną kartą buvo bajeris, kad verchatūra ėjo į valgyklą valgyti. Tuo metu, kai aš ten buvau, buvo leidžiami maisto siuntiniai, yra parduotuvė ir yra reketas. Tai maisto pas juos – per akis. Kartais per žinias matau, kad kaliniai skelbia bado akciją. Tai man yra juokų juokas. Aš pats buvau per bado akcijas ir mačiau, kaip ėda kulšeles. Patiems vargingiausiems, kurie negauna pinigų ir siuntinių, tai išties yra bado akcija. Tai paliečia maždaug penktadalį kalinių, kurie tikrai kenčia ir turi badauti“, - sako Tadas.

Reketas kalėjime taip pat paplitęs. Pagal nerašytas taisykles, kalinys privalo „bosams“ atiduoti 10 proc. nuo to, ką gauna ar perka. Tačiau įtakingieji taisykles interpretuoja taip, kaip jiems patogu.

„Gauni 10 pakelių cigarečių, tai sako 8 atiduok, o 2 pasilik sau. Jei tu duodi – kitą kartą iš tavęs paims visas cigaretes, nes tu davei. Jei neduodi, tai reiškia, kad tu čia jau chamielini“, - prisimena Tadas.

Trūksta tik moterų

Kvaišalai, alkoholis, kompiuteriai, telefonai. Tai „išrinktųjų“ kalinių kasdienybė. Tadas sutinka, kad alkoholis nesilieja kiekvieną dieną, tačiau gauti svaigalų – ne problema.

„Alkoholis – yra, žolė - yra. Kas nors rimčiau, kokie nors milteliai, pas kavenskus nelabai buvo priimtina. Pas portugalus vilniečius – tai viskas priimtina, viskas normaliai. Aišku, viskas ten kainuoja dukart brangiau, nei čia, bet viskas yra įmanoma. Praneši litrą spirito – jau keli buteliai šnapso. Gal nėra taip, kad iš buteliukų „Torres“ geria, bet jei reikia prisigerti – nėra problemų“, - sako Tadas.

Įtakingųjų šventės pataisos namuose virsta košmaru žemesnių kastų kaliniams.

„Sklaidosi, muša, daužo. Pamenu, buvo šventė, tai pripylė visi kaip reikalas. Tai oi dūchai kentėjo, žiauru. Aš viską mačiau, kaip tuos dūchus kankina. Sugalvoja, kad tarkime reikia mušti, pasimankštinti. Kriaušė sporto salėje atsibodo, tai pridaužo dūchą ir pakiša po lova. Tegul tupi po lova. Ir tupi dūchas po lova visą naktį, kad jo niekas nemuštų. Ėjo, susitiko koridoriuje ir BAM į galvą. Iš niekur nieko“, - girtų kalinių pramogos prisimena Tadas.

Žemesnių kastų kaliniams kliūna ne tik išgertuvių metu – tai kalėjimų kasdienybė.

„Žinoma, turbūt kiekvieną dieną kas nors gauna – vieną kartą stipriau, kitą kartą silpniau. Jie irgi taip stengiasi nemušti, kad matytųsi mėlynės. Bet kokiu atveju niekas neprasitars, kas sumušė, nes jei pasakys...“, - teigia vyras.

Vienintelis nepatogumas už grotų – moterų trūkumas. Neskaitant ilgalaikių pasimatymų, Tado žiniomis, moterų kalėjime sulaukti sudėtinga.

Prižiūrėtojai prekybininkai

Akivaizdu, kad tokia savivalė įkalinimo įstaigose neįmanoma be prižiūrėtojų žinios. Pasitaiko ir tokių pareigūnų, kurie darbo vietose imasi ir savotiško verslo.

„Jei telefoną, kurį atėmė prižiūrėtojas, tu nusiperki antrą kartą, būtent tą patį, tai ką tai reiškia? Faktas, kad prižiūrėtojas jį parduoda. Žinoma, yra sąžiningų prižiūrėtojų, bet aš tikrai žinau, kai buvo atimamas telefonas ir vėl parduodamas. Tikrai tarp prižiūrėtojai buvo du veikėjai, su kuriais buvo viską galima suderinti“, - sako Tadas.

Buvęs kalinys prisimena, kad išsipirkti telefoną iš prižiūrėtojo prieš kelerius metus kainuodavo nuo 200 Lt.