Nežinomi asmenys, nežinomų tikslų siekdami, pakabino neaiškios kilmės simbolius, nepaprastai primenančius nacių simboliką. Arba tą patį padarė labai aiškūs asmenys, aiškiai neįvardydami tikslų tikslų. Kiek kartų per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvoje žaistas šis žaidimas?

Kiekvieną kartą išgirdus apie eilinę tokią akciją jau beveik galima nuspėti, kuo ji baigsis. Nuotraukomis laikraščiuose, skubiai pradėtu tyrimu, audringomis diskusijomis apie tai, kas ką pamatė ir ką pamatytasis vaizdas priminė, simboline bausme nubaustais kaltininkais, eilinėmis nacių medžiotojo Efraimo Zuroffo pastabomis dėl per menko Lietuvos dėmesio galimoms fašizmo sėkloms ir paniekos holokausto aukoms...

Tokia absurdo teatro miniatiūra iškyla iš atminties išgirdus apie naujausią  incidentą Kaune, kai viename Laisvės alėjos kiemų balkone pastebėtas fašistinę simboliką itin primenantis ženklas – erelis, naguose laikantis žiedą su raidėmis VIP. Incidento kaltininkai dar nerasti, diskusijos jau verda. Tiesa, šįkart dviprasmiškai paviešintas ne ugnies ženklas, kurios didesnių ar mažesnių kopijų nesunkiai rastume gerai pasirausę Senamiesčio suvenyrų parduotuvėlese: išraižytų metale, išaustų juostoje ar išmegztų pirštinėse. Tačiau interpretacijų nuo to nė kiek ne mažiau.

Erelis gyvas esąs pavojingesnis pelėms nei pastarasis meno objektas, juolab kad jo apstu ir užsienio valstybių heraldikoje – net mūsų partijų simbolikoje! Simboliai esą tik įsitikinimų vaizdinė išraiška, taigi ginama Konstitucijos kaip minties ir įsitikinimų laisvės dalis! Treti gi tokius provokatorius vadina pienburniais, tačiau primena apie dvigubus mūsų požiūrių į ideologijų simbolius standartus: sovietinė simbolika, kad ir tariamai draudžiama, vis dar pastebima ant kiekvieno kampo.

Savaip teisūs visi. Net ir tie, kuriems tokia reakcija primena vadinamąjį Muhammedo karikatūrų skandalą, kilusį dėl danų laikraštyje pasirodžiusio musulmonų pranašo atvaizdo: Vakaruose tai atrodė  minties laisvės išraiška, islamo pasaulis švedų karikatūristą už tokį Muhammedo išniekinimą nuteisė myriop.

Jei paaiškėtų, kad ereliu Kaune tik eilinį kartą tikrinamas mūsų angelų sargų budrumas, nenorint sukelti didesnio pavojaus visuomenei, incidentas nė kiek nesumenksta. Jis parodo, kad vis dar esame panašūs į nesubrendusius paauglius, kurių vieni mėgsta provokuoti ir krėsti pokštus, kiti norėtų būti uolesni už pačius griežčiausius auklėtojus.

Kol pokštų padariniai nekalti, nors ir nemalonūs it mokytojo kėdėje paliktų adatų dūriai, tol yra vilties, kad vieną dieną jie liausis, nes atsibos. Tačiau sykiu tai ir laikas šiems "paaugliams" suvokti paprasčiausią tiesą: tokios provokacijos – neskoningos ir banalios.

Lietuvos istorikai, istatymų kūrėjai ir E.Zuroffas nacių vartotų senųjų simbolių klausimais jau turbūt yra viską pasakę. Kad ir kokią meilę ugnies ženklams ar ereliams jaustume, negalime pamiršti, jog jų prasmė priklauso nuo konteksto. Ir neverta gaišti laiko tikrinant angelų sargų budrumą. Norintiesiems tokiu būdu atkreipti į save dėmesį paprasčiau ieškoti savyje talentų, dalyvauti atitinkamame televizijos šou ar susigalvoti originalesnę reklamą.