Šią savaitę Lietuvos pilietis Viktoras Uspaskichas pareiškė, kad Lietuvoje jis nebeinvestuos, nes esą „per prastos sąlygos“. Rinkėjai, deja, tokius pasisakymus toleruoja. V. Uspaskich yra politikas, partijos vadovas ir net yra išrinktas reprezentuoti mūsų valstybę Europos parlamente.

Anksčiau tokių pareiškimų nebuvo girdėti, o su V. Uspaskichu siejamas koncernas augo, klestėjo ir niekur „nebėgo“. Galima suprasti, kad anksčiau sąlygos buvo „palankios“, o dabar kai Lietuvoje apsisprendė investuoti garsiausios pasaulio įmonės, V. Uspaskicho kapitalui nebemiela.  Kaip tai suprasti?

V. Uspaskichas nepamiršta deklaruoti, kad esą dirba Lietuvos labui, neva  kovoja su korupcija ir rūpinasi paprastu žmogumi. Kaip jam tai sekėsi daryti gali papasakoti Dalia Budrevičienė. Ji drįso pranešti teisėsaugai, kad su V. Uspaskichu siejama įmonė algas moka vokeliuose, taip skriaudžia paprastus darbuotojus bei nemoka mokesčių valstybei.

Už tai p. Dalią ėmė traiškyti galinga brangiai samdomų advokatų armija. V. Uspaskichas matyt savaip suprato savo pilietinę pareigą Lietuvai ir jam turtus krovusiems darbuotojams. O šiandien žymusis verslininkas jau kalba apie blogas sąlygas, šalyje išplitusią korupciją, nekonkurencingumą. Situacija man primena laukinius XIX a. Vakarus, kai baltieji supirkinėjo indėnų turtus kišdami alkoholį, o paskui smerkdavo, kad raudonodžiai prasigėrę.

Kiekvieno piliečio pareiga stengtis ir dirbti savo šalies labui. Nesvarbu ar tu darbininkas, ar magnatas verslininkas, tavo indėlis yra reikalingas. Kas jeigu ne šalies piliečiai kuria valstybę? Valdžia pasikeičia, vienus politikus išstumia kiti, tačiau valstybė lieka ir tik nuo mūsų visų darbo ir pastangų priklauso kokioje šalyje mes gyvename. Noriu tikėti, kad ir politikai nuoširdžiai dirba savo valstybei. Konservatorių, socialdemokratų, liberalų ideologijos skirtingos, skiriasi jų būdai, kaip vystyti valstybę, tačiau tikslas yra vienas – šalies ir jos piliečių gerovė. Todėl politikai turėtų dvigubai labiau stengtis dėl valstybės gerovės, privalo būti pavyzdžiu, kuriuo norėtų sekti piliečiai.

V. Uspaskichas turi savo nuomonę apie politikų pareigą piliečiams būti pavyzdžiu.

Prieš dešimtmetį liūdnai pagarsėjo su dabartiniu europarlamentaru siejama tarptautinė verslo bendrovė „Jangila”, registruota, žinoma, ne Lietuvoje, bet Britanijos Virdžinijos salose. Ši įmonė buvo įtariama išplovusi ir Lietuvai nesumokėjusi milijonų litų mokesčių, tačiau byla subliūško, kaltininkų nerasta,  todėl sąlygos verslui dar buvo „palankios“.

V. Uspaskichas Maskvoje susiorganizavo universiteto „diplomą“, nors „universitete“ matyt nemokė skaičiuoti, nes įsivėlė į Darbo partijos juodosios buhalterijos bylą. Prokurorai kalba apie neapskaitytas, nuslėptas milijonines sumas. Pakvikus baudžiamajai atsakomybei V. Uspaskichas paspruko į Maskvą, iš kur dergė Lietuvą ir jos politikus. Tačiau rinkėjai atlaidūs, viską pamiršo, vėl išrinko į Seimą, o galiausiai, jokios vakarietiškos kalbos nemokantį, ir į Europarlamentą.

Kokiu pavyzdžiu ir kam yra V. Uspaskichas? Darbai kalba patys už save.

Grįžtant prie paskutinio V. Uspaskicho pasisakymo tenka tik apgailestauti. Politikas, kuris iš mokesčius mokančių Lietuvos piliečių gauna kas mėnesį apie 30 tūkst. litų algą, šitaip „reprezentuoja“ Lietuvą. Toks nepilietiškas ir atsainus šio politiko požiūris į šalį, kuri leido jam iš paprasto darbininko iškilti į politinės partijos vadovus, yra apgailėtinas.

Esu įsitikinęs, kad Lietuvoje yra geros investavimo sąlygos. Tą rodo tokių didelių kompanijų, kaip Barclays ar IBM, atėjimas į Lietuvą. Barclays įmonėse 2009 m. dirbo 145 tūkst. darbuotojų, kurių net negalima lyginti su „Vikondoje“ dirbančiais 3 tūkst. IBM korporacijos apyvarta praeitais krizės metais siekė 95 mlrd. dolerių, tokius skaičius net sunku įsivaizduoti Lietuvos masteliais. Šios didelės tarptautinės kompanijos mato prasmę investuoti Lietuvoje, ir to tikrai nedaro neapgalvotai.

 Tokiame kontekste nepilietiškos V. Uspaskicho kalbos apie investavimo galimybes Lietuvoje yra tik dar vienas akibrokštas, kurį turės įvertinti rinkėjai.