Romano "Tarp pilkų debesų" pasakojimas, veiksmo vieta ir veikėjai primena lietuvių tremtinės Dalios Grinkevičiūtės atsiminimų knygą "Lietuviai prie Laptevų jūros". Keturiolikos metų D.Grinkevičiūtė su broliu ir mama 1941 m. birželį buvo ištremta į Altajaus kraštą, vėliau už poliarinio rato prie Laptevų jūros. Pirmuosius tremties prisiminimus ji užrašė būdama 22 metų, sugebėjusi pabėgti ir slapta grįžti į Kauną, bet netrukus vėl buvo ištremta. Po tremties vėl slapta rašė, buvo persekiojama sovietų saugumo ir tik devintąjį dešimtmetį jos tekstai išleisti lietuviškai, jau po autorės mirties. "Lietuviai prie Laptevų jūros" vertimas anglų kalba, kaip teigiama, buvo vienas romano "Tarp pilkų debesų" įkvėpimo šaltinių.

M.Markevičiaus filmo pradžioje vietoje titrų, skelbiančių, kad tai – R.Šepetys romano ekranizacija, matome užrašą, kad filmas sukurtas pagal tikrus įvykius. Informacija, įspėjanti apie įvykių tikrumą, – Holivude dažnai naudojamas šablonas – veikiausiai skirta menkai su Lietuvos istorija susipažinusiai užsienio auditorijai. Na, o mums, filmo pirminis šaltinis yra išlikę D.Grinkevičiūtės atsiminimai ir juos atkartojantys bei papildantys, dažnai lietuvių šeimai girdėti pasakojimai.

Filmą "Tarp pilkų debesų" statė tarptautinė komanda (lietuvių kilmės režisierius gyvena Los Andžele, pagrindiniai filmo aktoriai – užsieniečiai, keletas lietuvių), bet filmo kalba pasirinkta anglų, kaip teigiama, tikintis, kad "taip jis labiau pritrauks užsienio auditorijos dėmesį", ir "taip bus geriau Lietuvos istoriją papasakoti pasauliui". Ir iš tikrųjų jau teko girdėti, kad iš knygos ir iš šio filmo užsieniečiai pirmą kartą sužinojo apie Stalino vykdytus trėmimus Lietuvoje. Nors tokie ir panašūs pranešimai galbūt tėra sąmoningai kuriama ir platinama reklaminės filmo kompanijos dalis, juose gali būti nemažai tiesos.

Neseniai paskelbti vienos apklausos rezultatai rodo, kad beveik pusė Rusijos jaunuolių (18–24 metų) nėra nieko girdėję apie Stalino vykdytas masines žmonių žudynes ir tremtį. Vakaruose ši istorijos atkarpa taip pat nėra pakankamai nušviesta, bent jau plačiajai visuomenei (pvz., prieš kelerius metus JAV surengtoje apklausoje net trečdalis jaunimo pareiškė, kad JAV prezidento George'o W.Busho politika nužudė daugiau žmonių negu Stalinas Sovietų Sąjungoje). Bet ar siekis nušviesti ir informuoti pateisina istorines temas pasirinkusį filmą? O gal, užsibrėžę tokį tikslą, kūrėjai tiesiog pasilengvina užduotį, pasilikdami tarsi vienintelį esminį klausimą – kaip pavaizduoti, kad tai atrodytų kaip tikri įvykiai? Kokią prasmę turi toks priėjimas prie šios temos, toks jos nagrinėjimas ir vaizdavimas?

"Tarp pilkų debesų" bestselerio ekranizacija pristatoma kaip "didžiausias ir brangiausias filmas nepriklausomos Lietuvos kino istorijoje", režisierius ir prodiuseriai pabrėžia, kad kūrė filmą iš patriotinių paskatų. M.Markevičiui tai, beje, nebuvo pirmasis susidūrimas su Sibiro tremties tema kine, jam yra tekę dirbti žinomo australų kino režisieriaus Peterio Weiro asistentu filmuojant "Kelią namo" – irgi tikrais įvykiais paremtą dramą apie septynių Sibiro gulago kalinių pabėgimą ir jų nuotykius pėsčiomis per visą Azijos žemyną.

Kalbėti turi ne tik aktoriai – pasakyti apie tai kažką svarbaus, užduoti naujus klausimus, atverti gilesnio pažinimo galimybes turi ir pati režisieriaus kuriama meninės reprezentacijos forma.

Akivaizdu, kad "Tarp pilkų debesų" kūrėjai daugiausia darbo įdėjo į tremties ir (iš)gyvenimo scenų vaizdavimą, o ne į scenarijaus kūrimą, kuris tiesiog stokoja įdomesnės dramaturgijos. Filmas gerokai paryškintu realistiniu stiliumi, netekusiu subjektyvaus vaikiško / paaugliško žvilgsnio savitumo, vaizduoja veikėjų kelią gyvuliniuose vagonuose į tremties vietą, įsikūrimą, kasdienybės akimirkas Sibire, santykius su kitais. Šios detalės neretai virsta klišėmis, be kurių neapsieina aibė filmų apie holokaustą ir visas kitas žmonijos tragedijas (pogromai vidury nakties, kareiviai ant laiptų, egzekucijos, žmonių figūros vagonuose ant grindų, niekšai kareiviai ir dar didesni niekšai jų viršininkai, tamsos gaubiami iškankinti žmonių veidai prieš mirtį).

Kaip ir bet kuri meno šaka, kinas į istorines temas gali ir turi atsigręžti. Tačiau ne tam ar bent jau ne vien tam, kad "supažindintų su įvykiais" ar "efektingai" atvaizduotų enciklopedines klišes. Filmas gali perteikti tam tikrą požiūrį į temą, parodyti dabarties santykį su istorija, su jos galbūt dar atviromis žaizdomis. Kalbėti turi ne tik aktoriai – pasakyti apie tai kažką svarbaus, užduoti naujus klausimus, atverti gilesnio pažinimo galimybes turi ir pati režisieriaus kuriama meninės reprezentacijos forma.

Holokausto meninė reprezentacija kaskart susiduria su nepatogiu, bet pagrįstu klausimu, priskiriamu vokiečių filosofui Theodorui Adorno: "Ar įmanoma poezija po Osvencimo?" Tą patį klausimą reikia užduoti ir prisimenant sovietinio bei kitų režimų kankinimus. T.Adorno, taip pat rašęs, kad "amžina kančia turi tokią pat teisę į išraišką, kaip ir kankinami turi teisę rėkti", neneigė meno, perteikiančio trauminę XX a. žmonijos patirtį, galimybės. Bet jo klausimas verčia apmąstyti ir atrasti tokiai reprezentacijai tinkamą būdą.

Užsienyje D.Grinkevičiūtės atsiminimų knyga lyginama su visame pasaulyje žinomais, žadą atimančiais Primo Levi ir Anne Frank tekstais – svarbiausiais rašytiniais holokausto liudininkais. "Apie žmogaus protą pranokstančius dalykus tegalima kalbėti iš tam tikro atokumo, prisidengiant; lyg vyktų ne tai, kas vyksta iš tiesų", – rašo literatūrologė Viktorija Daujotytė knygos "Lietuviai prie Laptevų jūros" įžangoje. Filme "Tarp pilkų debesų" neretai ši taisyklė sulaužoma traumuojančią realybę tiesiog sunorminant, įspraudžiant į tam tikrus vaizdavimo trafaretus, paverčiant ją ne tokia skaudžia, visai įmanoma stebėti. Sukurta pagal tikrus įvykius? Neverta ir sakyti, kokį santykį su tikrove turi tokie filmai.