Prisipažįstu, profesinio smalsumo pažinti „politikos virtuvę“ iš vidaus, kiek ji objektyviai atspindima viešojoje erdvėje, kokie politinės komunikacijos ypatumai, kiek tikrovę atitinka sukurti politikų įvaizdžiai, irgi būta.

Mano kelias į politiką prasidėjo 2016 m. Seimo rinkimuose. Kauno Centro-Žaliakalnio apygardoje konkuravau tarp 12 kandidatų. Su Gabrieliumi Landsbergiu patekau į antrą turą. Jame surinkti beveik 45 proc. balsų man kaip naujokei, atrodė pergalė, nors to neužteko patekti į Seimą. Pagal pirmumo balsus daugiamandačiame LVŽS sąraše pritrūko 80 balsų.

Tarp emocijų ir faktų

Dar iki ateidama į Seimą pati įsitikinau, kad viešojoje erdvėje labai stinga informacijos apie Seime priimamus sprendimus. Joje iš esmės vyrauja viskas, kas vyksta iki sprendimų – politikos užkulisiai, derybos, bendrų pozicijų ir kompromisų paieška, politiniai persistumdymai. Rezultatai po to dažnai jau niekam ir neįdomūs, arba lieka užvaldyti emocijų. Todėl stengiuosi komunikuoti apie žmonėms svarbius įstatymų projektus, klausiu jų nuomonės. Tam išnaudoju ir nemokamą socialinį tinklą „Facebook“, ir žiniasklaidą, ir susitikimus. Esu linkusi girdėti oponentų argumentus, nes jie leidžia įsivertinti galimas rizikas.

Pavyzdžiui, iš socialinio tinklalapio labai operatyviai sužinojau apie atsiradusią spragą motinystės išmokas reglamentuojančiame įstatyme. Ačiū toms aktyvioms moterims, kurių dėka ši klaida buvo skubiai ištaisyta. Kilęs pensininkų pyktis, esą biudžete nėra lėšų pensijoms didinti, leido greitai suprasti, kad viešoje erdvėje sklinda neteisinga arba dalinė informacija. Pensijoms indeksuoti (8,11 proc.) biudžete iškart buvo numatyta 370 mln. eurų, o klausimas kilo tik dėl 30 mln., kurių prireikė papildomai Prezidento siūlymui įgyvendinti. Apie 30 mln. kalbėjo visi, tačiau 370 mln. kažkodėl „nepastebėjo“. Panašių atvejų buvo ne vienas. Iš paskutinių pavyzdžių – socialinėje erdvėje pasklidęs tėvų nerimas, esą skyrus vaikų pinigus (o juos gaus per pusę milijono šalies vaikų), nelieka pinigų būreliams. Teko greitai reaguoti ir paneigti šiuos gandus – lėšos neformaliam ugdymui skirtos, tik iš kito šaltinio.

Kiek daug Lietuvoje yra žmonių, kurie tyliai, kantriai, nereikalaudami ir netriukšmaudami, daro gerus darbus, griaudami nepasitikėjimą, abejingumą, kurdami šviesius pokyčius visuomenėje.

Iš teisėkūros iniciatyvų

Svarstomi projektai tampa pretekstu rengti susitikimus su tais, kuriems tai gali būti aktualu. Po diskusijos su Kaune veikiančių socialinių įmonių vadovais nepalaikiau, manau, joms nepalankių Socialinių įmonių įstatymo pataisų. Po susitikimo su Kauno nevyriausybinių organizacijų atstovais inicijavau NVO plėtros įstatymo projekto pataisas. Joms priimti pritrūko keliolikos balsų – iš esmės dėl to, kad nacionalinės NVO tarybos atstovai laikėsi priešingos nuomonės nei kauniečiai. Tačiau įstatyme atsirado konkreti eilutė, kiek lėšų iš biudžeto bus skiriama šioms organizacijoms per steigiamą NVO finansavimo fondą.

Svarstant 2020 m. biudžeto įstatymo projektą, pasiūliau skirti lėšų Istorinės LR Prezidentūros Kaune aplinkos tvarkymo darbams. 2019-ieji paskelbti A. Smetonos metais. Nepaisant to, Istorinė Prezidentūra skendi tamsoje, sodelis praranda reprezentacinę išvaizdą. Kompleksą juosianti tvora (paveldo objektas) neremontuota daugiau kaip 80 metų.

Seimas atmetė praktiškai visus panašius Seimo narių prašymus kurių buvo arti šimto, išskirdamas svarbesnius prioritetus. Beveik 4 mln. Eur skirti Nacionalinio M.K.Čiurlionio dailės muziejaus M. Žilinsko paveikslų galerijai, kurios rekonstrukcija turi būti baigta iki 2022 m., kai Kaunas taps Europos kultūros sostine. 250 tūkstančių eurų per trejus metus skiriami Maironio gimnazijos rekonstrukcijai, kur veikė Steigiamasis Seimas.

Kurti pokyčius

Manau, kad politikai turi veikti ne reaktyviai, o proaktyviai, ne tik atstovauti ir dalyvauti, bet ir patys inicijuoti renginius ar įvykius. Jau 18 metų Vilniuje prigijusią tradiciją pakviesti senjorus nemokamam kavos puodeliui inicijavome ir Kaune. Visą spalio mėnesį į „Senjorų kavą“ kvietė 18 Kauno restoranų ir kavinių – nuo „Daugirdo“, „Danielos“, „Metropolio“ iki „Grill London“. Tikslas buvo ne kavos puodelis, o susitikti, pabendrauti, paklausyti muzikos, sukurti gerą emociją.

Nė vieno pamiršto kapo. Į kvietimą prieš Vėlines sutvarkyti vienas seniausių Kaune Eigulių kapines, kurios įtrauktos į kultūros paminklų sąrašą, atsiliepė beveik 200 moksleivių iš Generolo P. Plechavičiaus kadetų licėjaus, „Saulės“ gimnazijos. Žaliakalnio senjorės suruošė keliasdešimt Vėlinių puokštelių.

Regėjimo negalią turintys kauniečiai papasakojo apie apleistą jų gyvenamojo kvartalo parką. Akivaizdu, patys jie neturi fizinių galimybių iškirsti krūmus, apgenėti gyvatvores. Į kvietimą padėti mielai atsiliepė Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija.

Vasarą Druskininkų bažnyčioje pirmą kartą išgirdau Silviją Beatričę. Tai be galo talentinga mergina, vienintelė ir pirma neregė pianistė Europoje, reto balso vokalistė. Idėja Seime surengti jos koncertą minint tarptautinę Baltosios lazdelės dieną atrodė simboliška ir reikalinga, kad apie tokius jaunus talentus sužinotų kuo daugiau žmonių.

Vis dėlto labiausiai per šį laikotarpį nustebino, kiek daug Lietuvoje yra žmonių, kurie tyliai, kantriai, nereikalaudami ir netriukšmaudami, daro gerus darbus, griaudami nepasitikėjimą, abejingumą, kurdami šviesius pokyčius visuomenėje. Ačiū už galimybę Jus pažinti. Gražių švenčių ir laimingų 2020-ųjų!