Čekijos (ir buvusios Čekoslovakijos) dramaturgui ir filosofui šiemet būtų sukakę 80 metų. Tvyrant susipriešinimui ir populizmui namuose, taip pat didėjant grėsmėms iš užsienio, mums labiau negu bet kada reikalingas jo humanizmas ir moralės skaidrumas.

Lengva pasiduoti niūriai nuotaikai ir nusileisti iki baimės kurstymo. Taip, Rusijos ir Kinijos akivaizdoje demokratijos – tiek senosios, tiek naujosios – atrodo silpnos ir nesusigaudančios. Taip, mūsų autoritariniai priešininkai yra įžūlūs ir ryžtingi, o mes tokie nesame.

Taip, Havelo žinia atrodo truputį nušiurusi. Kaip galima „gyventi tiesoje“, kai didžiausios pasaulyje demokratijos prezidento rinkimuose kovojama melą, šmeižtą ir nutekintą informaciją naudojant kaip politinę valiutą?

Šių metų „Forum 2000“ tema buvo lyderystės krizė: kas demokratinėse šalys prisiims atsakomybę už mūsų ateitį? Ar leisime, kad ją lemtų kiti?

Visgi forumo atidarymas pakėlė visų ūpą.

Būtų sąžininga sakyti, kad Slovakijos prezidento Andrejaus Kiskos vardas nėra labai gerai žinomas už jo šalies ribų. Šis politikos naujokas, angliškai kalbantis lėtokai, smarkiai patobulėjo nuo 2014 metų, kai buvo netikėtai išrinktas ir suglumino nepotizmo temdomą Slovakijos politinį elitą.

Manau, nuo šiol mes daugiau išgirsime apie A.Kiska, ir tai yra labai sveikintina perspektyva. Jis savo kalbą pradėjo pastabomis apie anksčiau tą pačią dieną įvykusį savo susitikimą su Dalai Lama. Vien jau šis faktas yra pagirtinas. Tibeto dvasinis vadovas buvo vienas iš pirmųjų garbingų svečių iš užsienio, pakviestų į Prahos pilį Havelo laikais. Visgi nuo to laiko negailestingas ir kerštingas komunistinės Pekino valdžios spaudimas taip įbaugino Europos politikus, kad dabar Dalai Lamos oficialūs susitikimai tapo reti, žemo lygio arba privatūs.

A.Kiska drąsiai stojo prieš šią tendenciją. Jo vyriausybė, trokštanti prekiauti su Kinija, įtūš. Visgi jis atrodo žavingai nekreipiantis į tai dėmesio.

Įvardijęs svečią tibetietį savo „dvasiniu mokytoju“, Slovakijos prezidentas taip pat sukritikavo kitų Višegrado ketverto šalių (Čekijos, Vengrijos ir Lenkijos) lyderius. Jis smerkė ksenofobiją ir rasizmą, o ypač politikų, kuriems derėtų būti išmintingesniems, kurstančias kalbas. Prezidentas taip pat apgailestavo dėl pesimizmo ir kvietė laikytis solidarumo bei moralinių vertybių. Šie žodžiai atrodo paprasti, bet jie reti ir sveikintini pablogėjusioje mūsų dienų politinėje atmosferoje.

Visų – ir paties A.Kiskos – nuostabai jis sulaukė atsistojusių dalyvių ovacijų (vadovautų Lenkijos rašytojo veterano ir buvusio disidento Adamo Michniko). Tokia reakcija į kieno nors kalbą buvo pirmoji per „Forum 2000“ istoriją. Viena mano draugė pareiškė, kad dar niekada labiau nesididžiavo esanti slovakė. Mano draugai čekai irgi buvo nusiteikę ne mažiau entuziastingai – ne vien dėl to, kad pono Kiskos žodžiai buvo drąsūs ir teisingi, bet ir dėl jų ryškaus kontrasto su grubiais, nemaloniais pareiškimais, pastaraisiais metais sklidusiais iš Prahos pilies.

Akivaizdu, kad viena kalba, pasakyta vieno politiko, atstovaujančio 5 mln. gyventojų teturinčiai šaliai, negali pati savaime pakeisti politinio klimato. Visgi ji rodo, kad idėjos, kurias kadaise įkūnijo komunizmo atsikračiusi Europa – tolerancija, teisėtumas, daugiašališkumas, atvirumas – dar nėra mirusios.

Nenuilsdamas aiškinsiu, kad savo priešininkams pralaimime ne todėl, kad esame silpni (juk dabartinė padėtis, bent jau kol kas, nėra panaši į 1939-aisiais), o dėl valios stygiaus. Mums reikia lyderių, kurie galėtų mus įkvėpti pripažinti, kad susiduriame su tikrais priešais ir kad mūsų visuomenes bei mūsų vertybes yra verta ginti – tiek namuose, tiek užsienyje. Mielasis A.Kiska, prašom pasakyti daugiau kalbų.