Įdomiausia laidos dalis, kai išgirsti, kad Žemaičių vyskupas žmones nuo alkoholio priklausomybės gydė užkalbėjimais, o jo žymiausio kūrinio herojus Palangos Juzė vaizduojamas po pažastimi nešantis arba gaidį, arba butelį. Dalis žiūrovų, kurie piktintųsi, kad kalbinti pašnekovai nieko nežino apie tokį iškilų žmogų, būtų teisūs. Jie taip pat būtų teisus, jei nuoširdžiai klaustų, ko tuos žmones mokykloje mokė. Pateiktas pavyzdys ir vertinimas parodo, kad žinios mums yra svarbu. Vadinasi, mokytojo misija yra ramiu Liberto Klimkos balsu apie M. Valančių išdėstyti informaciją taip, kad net naktį pažadintas galėtum paaiškinti, kas, kaip ir dėl ko. Pripažinkime, tai – tradicinis požiūris.

Senosios bendrojo ugdymo programos ir buvęs brandos egzamino formatas atvėrė žinių taikymo erdvę. Taip į lietuvišką egzaminų pasaulį atkeliavo žemesnieji (žinios ir supratimas) ir aukštesnieji gebėjimai (taikymas, analizė, sintezė), mokinių pasiekimų lygių aprašas, apipintas daugybe žodžių, kurie turėjo sufleruoti, kaip bus formuluojami klausimai per būsimą egzaminą.

Pagrindinis klausimas, kuris buvo ir išlieka aktualus ir dabar, – kiek mes nutolome nuo pagrindinio principo išdėstyti ir iškalti. Tad pasvarstykime, ar į praeitį nugrimzdusiam egzaminui išlaikyti užteko tokios mantros apie M. Valančių: Blaivybės sąjūdžio įkūrėjas, lietuviškų knygų leidėjas spaudos draudimo metais, daraktorių globėjas.

Klausimas, į kurį iki šiol yra neatsakyta, koks yra skirtumas tarp devintoko ir dvyliktoko žinių, gebėjimų. Citata iš dokumento „Istorijos brandos egzamino mokinių pasiekimų lygių aprašas“ apie aukštesnįjį pasiekimų lygį: „Atpažįsta istorines asmenybes ir taiko su jomis susijusias žinias naujame istoriniame kontekste. Geba vertinti istorinę asmenybę, atsižvelgdamas į kitus pasirinktus konteksto elementus (pavyzdžiui, asmeninius motyvus, valstybės politiką, to meto pasaulėžiūrą ir laikmetį, asmenybės veiklos reikšmę įvairioms socialinėms grupėms ar kt.), nurodo skirtingus to meto ar dabarties požiūrius (interpretacijas) į istorinę asmenybę.“

Taigi, prieš mus M. Valančius. Ar mokytojas, perskaitęs tokį aprašą, turėjo jį laikyti universaliu asmenybės nagrinėjimo algoritmu, ar vadovautis jau minėta mantra? Klausimas tyrinėtojams. Išliko dvi pagrindinės problemos, kurių neišsprendė buvusi programa ir egzaminas – tai įsigilinimo į istorinį turinį kriterijų (analizės ir t. t.) apibrėžimo ir užduoties sudėtingumo lygių apibūdinimas.

2023 m. rudenį prasidėjus istorijos bendrosios programos įgyvendinimui, 11–12 klasėse dirbantys mokytojai ypač laukė minėtų tradicinių mantrų, kurių pagal programos prigimtį ir negalėjo būti. Išaušo Jörno Rüseno epocha. Atrodo, 1997 m. lietuviškoje pedagoginėje literatūroje pasirodė istorinės didaktikos kūrėjo straipsnis „Patirtis, aiškinimas, orientacija: trys istorijos mokymosi metmenys“. Istorijos mokymasis – tai istorinės patirties įgijimas ir pokyčių suvokimas. Panagrinėjęs kitus straipsnius supranti, kodėl J. Rüsenas yra įbetonuotas į dabartinę istorijos bendrąją programą: pagal jo idėjas suformuluotas istorijos dalyko tikslas ir vadovaujamasi jo tyrinėjimo reguliatyvais – euristika (klausimų kėlimas), šaltinių kritika (analizė ir vertinimas) ir interpretacija.

Liūdina tai, kad didžioji dalis istorijos mokytojų nesuvokia, kur čia šuo pakastas, arba tai laiko nereikšmingu dalyku. Mokytojų mąstyme neįvyko svarbiausio pokyčio: nepripažinta, kad praeitį reikia tyrinėti.

Ar pasirengimui skirtų metų užteko? Atsakymas aiškus.

Tačiau grįžkime prie M. Valančiaus. Nauja istorijos bendroji programa (IBP) negailestinga savo citatomis apie tai, kaip mokinys turi gebėti nagrinėti Žemaičių vyskupo veiklą: „suvokia istorijos asmenybės vertinimo kaitą, keičiantis skirtingiems laikotarpiams ar istorijos pasakotojo (-ų) perspektyvai“ arba „aiškina atminties ginčų visuomenėje dėl istorijos asmenybių priežastis ir istorijos mokslo principus bei pozicijas tų ginčų atžvilgiu“, arba „sukuria tekstą iš tam tikros istorijos asmenybės perspektyvos“.

Istorijos bendrosios programos vidurinėje mokykloje kritikai paniro į istorinių asmenybių, įvykių ir sąvokų skaičiavimus ir toliau reikalaujama trumpinti programą. Tačiau sustokime akimirkai ir įvertinkime, kokiam principui teikiame pirmenybę: žinių atkartojimui (kalimui ir dėstymui) ar tyrinėjimui. Tai vertybinis klausimas.

Jeigu renkamės istorinį tyrimą, istorinio teksto kūrimas tampa kasdienybe. Deja, bet IBP neparašyta, kiek istorinio tyrinėjimo darbų mokinys turi atlikti per mokslo metus. Neturime net pavyzdžio mokiniams, kaip turi būti vykdomas istorinis tyrimas. Jeigu kalbame apie istorinį tyrimą ir tyrinėjimą, kaip su būsimu egzaminu turi derėti kita IBP citata: „Kuria įvairių tipų tekstus (esė, santraukas, komentarus, recenzijas, biografijas ir pan.) remdamasis 3–5 šaltiniais.“

Dar kartą perskaitęs valstybinių brandos egzaminų aprašą supranti, kad šio dokumento tikslas yra sukurti egzaminą, kuris būtų įkandamas kuo didesnei daliai mokinių, o ar mes vykdysime istorinį tyrinėjimą, ar mokysime mokinius argumentuoti, tai jau antraeilis, o gal ir trečiaeilis dalykas.

Didelė antrosios egzamino dalies samprotaujamojo rašinio vertinimo amplitudė liudija, kad nėra visuotinai sutarto klausimyno, skirto istoriniams šaltiniams nagrinėti, pagal kurį būtų analizuojamas ir vertinamas pateiktas šaltinis (pvz., sukūrimo tikslas, šališkumas ir kiti dalykai). Gal tam samprotaujamajam rašiniui to nereikia? Gal J. Rüsenas – tarsi dar vienas Lenino paminklas aikštėje, kuri nuvers principo „dėstyti ir kalti“ šalininkai?

Pripažinkime, kad jokio lūžio čia neįvyko. Dirbame prie elementaraus istorinio teksto suvokimo, o ne istorinių šaltinių nagrinėjimo, nes jis turi turėti tam tikrą tyrimo tikslą. Jeigu pamokose nėra istorinio tyrinėjimo, tai kam reikalingi istoriniai šaltiniai? Žinių taikymo imitacijai?

Nevyksta diskusija apie tai, kaip turime konstruoti rašinio pastraipą (tezė, argumentų pateikimas, paaiškinimas, apibendrinimas ir t. t.). Tiesiog reikalingas rašinys. Nesvarbu, kokie gebėjimai turi būti patikrinami, svarbu, kad mokiniai per egzaminą rašytų. Tad natūraliai kyla klausimas apie tai, ar pavyks egzaminų užduotyse pasiekti naują kokybinį lūžį. Apčiuopti naujus – istorinio gilumo ir sudėtingumo – kriterijus ir atsiplėšti nuo kognityvinio sunkumo. Turi įvykti vertybinis perėjimas nuo mokinių gaudymo pagal principą „daug žinai – gerai, mažai – blogai“, prie procedūrų arba eigos žingsnių išmanymo.

Jeigu 11–12 klasėse programą sutrumpinsime 50 proc., ar istorijos žinių kalimo grėsmė išnyks savaime? Jeigu vertybinių požiūriu pripažįstame aukštesniojo lygio mąstymo gebėjimų ugdymą, kokia tuomet turinio erdvė turi būti skirta šiems gebėjimams ugdyti?

Galbūt programos trumpinimas padės išvengti žinių kalimo baubo, tačiau aukštesnieji gebėjimai čia nenuspėjami. Tai aktualu ne tik istorijos dalykui. Ar savo veiklos gilaus nagrinėjimo sulauks M. Valančius? Tai amžinybės dvikova su laike įkalintu žmogumi.

Laidoje „Klausimėlis” pateikiami klausimai – elementarus kognityvinio sunkumo pavyzdys. Kad ir kokį klausimą užduosi, visuomet bus tokių, kurie nežinos atsakymo, bet jeigu paklausite, kaip nustatyti, ar arbūzas prinokęs, išgirsite daugybę patarimų. Turbūt klausimai, kaip organizuoti istorinį tyrimą mokykloje, nagrinėti istorinius įvykius, formuluoti tiriamuosius klausimus yra esminiai, nes kitaip liekame prie suskilusios geldos – dėstymo ir kalimo.