Perskaičiau kažkokio nesusipratėlio L.M., matyt, verslininko, straipsnį "Verslininkus užvaldė baimė" ("Klaipėda", 03 18) ir negaliu nepareikšti savo nuomonės.

Visų pirma, tai nereikėtų taip uoliai ginti Viliaus Kaikario. Tegul, kaip teigiama, žmogus ir pasakė teisybės apie tai, kad mūsų politikams nerūpi nei verslas, nei paprasti gyventojai, tačiau jis iš esmės tik karštligiškai rūpinasi savo reikalais, pirmiausia – savo privačiu bizniu. To tikrai nenuslėpsi, kad ir kaip garsiai šauksi.

Visi supranta, kad laisvė, demokratija ir nepriklausomybė yra svarbesni už siaurus vieno žmogaus interesus, ir tai, kas vyksta Ukrainoje, Lietuvos žmonėms turėtų labai rūpėti.

Kaip byloja mums gerai žinoma patirtis, Lietuvoje gali atsitikti tas pats, kas įvyko ten, juk turime bendrą sieną su Rusija. Logiška manyti, kad antroji mūsų šalies aneksija prasidėtų nuo

Klaipėdos krašto, kurį Rusija taip pat kažkada esą atidavė tuometei LTSR.

Tas atvejis, kad jau renkami parašai už Klaipėdos krašto prijungimą prie Kaliningrado srities, yra ir provokacija, ir galimybė susivokti, kad situacija grėsminga. Tikėtis, kad keli NATO naikintuvai mus apgins, yra kvailystė. Ukrainos pavyzdys parodė, kad aneksiją realiai galima įvykdyti per pusę paros, o paskui visi, kai susipranta, tampa tarsi suparalyžiuoti.

Taip būtų ir Klaipėdos atveju. Kol čia atplauktų NATO laivai, prie mūsų uosto vartų jau būtų seniai nuskandinta keletas baržų, o patį uostą jau užgrobę "savigynos" būriai, sudaryti iš nežinia kaip čia atsiradusių tūkstančių svetimtaučių.

Vis dėlto vienas pastebėjimas L.M. straipsnyje tikrai vertas dėmesio. Tai įžvalgos apie tai, kad agresyvi užsienio politika mūsų politikams suteikė galimybę užmaskuoti savo juodus darbelius, tai yra korupcinę veiklą. Čia net norisi pacituoti poną (o gal ponią?) L.M.: "Kas galėtų atsakyti, kiek pinigų pavogta iš valstybės, kol visi mitingavo palaikydami Ukrainą? Juk esame viena labiausiai nusikyšininkavusių valstybių, kurių agresyvi užsienio politika veikia kaip širma, dengianti pogrindinius korupcinius susitarimus viduje. Tokia situacija labai naudinga šešėliniam pasauliui, kuris jau pasinaudojo ir dar būtinai pasinaudos susidariusia padėtimi, kai žmonių, rinkėjų, dėmesys nukreiptas ne į šalies vidaus reikalus, o į išorę. Tada galima daryti, ką tik nori, vis tiek niekas nieko nepastebės".

Kad ir koks būtų niekšas tas L.M., vis tiek teisingai pasakyta.

Kadangi mūsų politikos sluoksnis yra klasikinis demoralizacijos pavyzdys laisvę atgavusioje visuomenėje, iš tiesų galima tikėtis, kad Ukrainos įvykiai pas mus veiks kaip niša tam tikriems korupcijos veiksmams paslėpti. Vis dar girdime, kad kartkartėmis mūsų politikai užsieniuose derasi su atominės elektrinės (AE) "strateginiu investuotoju".

Tenka pastebėti, kad pirmiausia tai ne "strateginis investuotojas", o atominės elektrinės įrangos pardavėjas, tai yra verslo gigantas, kuris iš mūsų nuskurdusios valstybės siekia už savo prekę gauti milijardus litų.

Baisiausia, kad tie susitikimai rengiami net ir tada, kai Ukrainoje vyksta šitokio masto įvykiai!

Vien tik šis pavyzdys rodo, kad mūsų politikams nėra nieko švento, išskyrus pinigus. Mat ne paslaptis, kad iš AE statybos jau seniai buvo susiplanavę gerokai uždirbti ne viena dešimtis veikėjų. Kaip kažkas pasakė, kad su "Williams" susijusi afera buvo tarsi žaisliukas, palyginti su tuo, kas suplanuota statysiant naują atominę elektrinę.

Netgi buvo įtariama, kad "otkatų" sumos jau buvo padalytos "tam, kam reikia". Tik tauta čia sutrukdė su savo tų pačių politikų sumenkintu "patariamuoju" referendumu. Reikia tik įsivaizduoti, apie kokias šešėlines sumas čia kalbama, jei valdžios žmonės nekreipia dėmesio net į plebiscito rezultatus ir toliau derasi su "strateginiu investuotoju".

Visa tai byloja, jog valstybės elito atstovus, politiką ir valdininkiją yra užvaldęs patologinis pinigų troškimas. Ir jiems nesvarbi nei Tėvynė, nei tauta, nei šalies gynyba. Jie nori tik pinigų ir nieko daugiau. Visa kita, kaip ir visos tos kalbos per televizorių, yra tik kaukė, po kuria slepiasi interesai, seniai valstybę apraizgiusi korupcinė piramidė ir siekis bet kokia kaina iš šalies biudžeto išplėšti kuo daugiau pinigų sau.