Naktimis, kai danguje išgirsdavau praskrendančio lėktuvo garsą, paniškai bijodama vaizduotėje braižydavau bombos kryčio trajektoriją.

Tėvai buvo sakę, kad kažkada, kai į mūsų namelį, kuriame tuomet dar negyvenome, trenkė žaibas, jis sudegė iki pamatų, todėl antrą kartą į tą pačią vietą nebepataikys.

Bet bomba – ne žaibas.

Lietuvai tapus laisvai, dar kurį laiką jutau aplinkinių dvejonę – puls ar ne? Puls, galvojau.

Todėl tyliai rezgiau planą šeimą laikinai apgyvendinti po žeme. Bunkeris atrodė patikimas dalykas, tik dvejojau, ar spėsime pasistatyti.

Neblogas atrodė ir kelių kvadratinių metrų po namu esančio rūsio variantas. Dėl uogienių, matyt.

Kita perspektyva – tėčio dėdė, kuris priklausė Šaulių sąjungai. Šaulys yra rimta, galvodavau. Šauliai turi šaudyti ir – tiesiai į viduriuką, priešingu atveju, nesivadintų taip.

Sakiau, jei esi šaulys, pro šalį neprapilsi, kaip toje SEL dainoje: "Hai, sako, tu taikliai šaudai, pirštas ant gaiduko niekada nesnaudžia."

Mokytojai moko, pardavėjai parduoda, gydytojai gydo, o šauliai šaudo. Tad kraujo ryšiai su Šaulių sąjungos nariu buvo rimta paguoda, jei karas.

Daugiausia vilčių teikęs išsigelbėjimo planas buvo Amerika, kur turėjome giminaičių, tik niekaip nesugalvodavau, kaip į ją reikės nusigauti.

Amerika buvo ta vieta, iš kurios kartą ar du per metus atkeliaudavo siuntinys.

Diena, kai sulaukdavome didelės dėžės iš už Atlanto, prilygdavo gimtadieniui.

Giminės susirinkdavo pas močiutę, kad išsidalytų daiktus. Vienam – vakarietiška striukė, kitam – megztinis, trečiam – banano formos džinsai.

Tėtis, pamenu, į siuntinius žiūrėdavo skeptiškai, sakydavo, kad Lietuvoje esantiems giminaičiams atiduodami nebereikalingi daiktai.

Išdidumas. Labdaros, net ir amerikoniškos, nereikia. Man tiko ir neva antrarūšės dovanos. Laukdavau gumos, barbių ir tokio sintetinio sauso mišinio, kurį sumaišius su vandeniu būdavo kepamas rudas, smėlio spalvos arba "marmurinis" keksas. Dažniausiai – per Velykas.

Importines lėles, atsimenu, pavogė kieme.

Ir keksas man patiko labiau, nei prievolė išnešti netoliese daugiabutyje gyvenusios močiutės šiukšles.

Kaip ir lėktuvų naktį skleidžiamas garsas, baimę keldavo atliekų paimti atvykusios mašinos signalas. Baimindamasi, kad nespėsiu iki sunkiasvorės transporto priemonės ir ji nuvažiuos, kibirą iš trečio aukšto imdavau tempti kiek anksčiau, dar prieš atvykstant "šiukšlininkams".

Stovėdavau laiptinėje ir laukdavau. Tokių nervingai laukiančiųjų matydavau ir daugiau.

O pasigirdus pyptelėjimui, kad mašina jau čia, iš aplinkinių namų lyg skruzdėlės pasipildavo žmonės, nešini sukauptu turtu. Atsikratydavo savo gyvenimo atplaišų ir, apsivalę, pasisveikinę ar keliais žodžiais persimetę su kaimynais, grįždavo į betonines dėžutes.