Ne per seniausiai visuomenėje vėl šmėkštelėjo kalbos, jog Ermitažo -Guggenheim- muziejaus sostinėje gali ir nebūti.

Keista, bet tai bene vienintelis objektas, kuris pastaruoju metu labai teigiamai nuskambėjo visame pasaulyje, garsindamas Lietuvos ir Vilniaus vardą. Maža to, pati projekto galimybių studija pateko į vienų garsiausių pasaulio architektų: Zaha Hadid ir Daniel Libeskind, išleistas architektūrines knygas, kartu įsirašydama ir Vilnių į pasaulinės architektūros istoriją.

Apskritai, reikėtų tik didžiuotis, kad tokie architektūros grandai kaip: Zaha Hadid (Londonas), D.Libeskind (JAV), Maximiliano Fuksas (Italija), sutiko varžytis tarpusavyje dėl galimybės projektuoti būsimą muziejų ir pirmą kartą visi susitiko pademonstruoti savo meistriškumą Vilniuje.

Guggenheim – Ermitažo muziejus Vilniui būtų  unikali galimybė tapti pasaulinės kultūros dalimi, sudarytų geresnes sąlygas gabiems Lietuvos menininkams patekti žymiausių meno kuratorių akiratį.  Kartu, pagal galimybių studiją, tai  pritraukti turistus iš užsienio šalių, nes prognozuojamas muziejaus lankytojų skaičius daugiau nei 400  tūkst. per metus, iš kurių 200  tūkst. užsieniečiai. Gal tai padėtų atgavinti ir Vilniaus oro uostą, kuriam taip trūksta tiesioginių skrydžių, nes šalyje per mažai turistų. O kur dar 180 naujų tiesiogiai su muziejumi sukurtų naujų darbo vietų ir 900  netiesiogiai. Negi tai tik graži iliuzija? Ir vėl liksime su nutriušusia gelda? Išgarsėsime kaip šalis, kuri nenori muziejų, ir ne bet kokių. Tai ko nori mūsų politikai? Provincinio Vilniaus Europos pakraštyje.

Kad toks kultūrinis centras Lietuvai reikalingas ir labai sveikintinas projektas atsispindi ne tik ekspertų nuomonėse, bet ir užsienio spaudoje. Vien Galimybių studija buvo taip daug diskutuota ir aprašyta žiniasklaidoje, jog jos viešųjų ryšių vertė greičiausiai viršijo pačios studijos kainą. Ir apskritai, tai bene pirmas didelis projektas Lietuvoje, kuris buvo pradėtas nuo verslo plano, o ne nuo konkrečių veiksmų. Mes lengva ranka apsiimame statyti atominę elektrinę, sporto stadioną, visiškai neturėdami jokio verslo plano, nors visame pasaulyje jis naudojamas kaip būtina bet kurio projekto dalis.

Įdomu ir tai, jog šalies premjeras Andrius Kubilius bei sostinės meras Vilius Navickas, dalyvaudami susitikimuose su užsienio šalių atstovais Guggenheim – Ermitažo muziejaus galimybių studiją bei patį projektą pristato kaip vieną didžiausių Lietuvos iššūkių ir tikslų, deja, visa tai ir lieka tik kalbomis, nes kol kas šis projektas nejuda iš vietos. Gal neužtenka kompetencijos ar žinių, o gal ar pasiduodama ,,olia lia“ kultūros propagandai.

Ir vis dėlto, tikiu, kad nugalės nuomonė tų, kurie mato Vilnių kaip tikrą Europos centrą, kurie nebijo iššūkių ir sugeba pasiekti rezultatų. Premjeras A.Kubilius projektą įtraukė į prioritetinių strateginių valstybės projektų sąrašą - tai geras svarbus žingsnius į priekį. Gal tai padės sustabdyti Lietuvos žmonių emigraciją, kurios priežastis gerai atskleidė ISM rektorius Nerijus Pačėsa: ,,Jei ignoruotume ekonominius faktorius, tai beviltiškumą žmonėms kelia ir fizinė infrastruktūra. Pradėkime nuo to, kad tarp darbo ir miego kažkas dar lieka. O tai lieka tam tikras gyvenimas – kultūrinis ar sportinis. Šioje vietoje mes palyginus su bet kuria šiek tiek pažengusia šalimi esame labai toli“.  Tikiuosi šie žodžiai bus išgirsti atsakingų politikų ir pažangios visuomenės .