Nors jis dažnai būna skeptiškai nusiteikęs netikėtumų atžvilgiu, jam jo knyga tapo tikra staigmena, nes išėjo be jo paties žinios.

Šešiasdešimtmečio proga Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius V. Radžvilas sulaukė didelės ir malonios dovanos – kolegos ir draugai Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentas Kęstutis Dubnikas, TSPMI docentas Algimantas Jankauskas ir doktorantas Vytautas Sinica parengė jo politinių straipsnių rinktinę „Kiek kartų gali atgimti tauta?“

„Jei ne šie mano draugai ir daugybė kitų jiems padėjusių žmonių, ši mano knyga niekada nebūtų“, – pasidžiaugė V. Radžvilas.

– Kokie jūsų straipsniai sudėti į rinktinę?

– Rašau dvejopo pobūdžio tekstus. Vieni straipsniai – akademiški, kiti – publicistiniai. Pirmieji galbūt nelengvai skaitomi. Tačiau ir vienus, ir kitus tekstus sieja tas pats principas – rašydamas apie politinį gyvenimą nesivadovauju tik savais įspūdžiais. Už visų mano įžvalgų yra ir teorinis pasirengimas, ir tam tikros specialios studijos. Jų rezultatus stengiuosi perteikti visuomenei suprantama kalba.

– Neabejotinai stebite tai, kas vyksta Lietuvos visuomeniniame, politiniame ir akademiniame gyvenime.

– Taip, bet už visuomeninio, politinio gyvenimo refleksijų visada tyko du kraštutinumai. Vienas – kai socialinių dalykų mokslininkai užsiima vadinamaisiais globaliais dalykais, kurie visiškai atitrūkę nuo visuomeninio gyvenimo problemų. Kitaip tariant, tai yra intelektualus žaidimas tam tikromis schemomis, kuris nepadeda suprasti, kas vyksta čia ir dabar.

Kitas kraštutinumas – kai ne bandoma giliau apmąstyti įvykius, o jie tiesiog registruojami arba vertinami, remiantis jų buitiniu supratimu.

Todėl, kalbėdamas apie Lietuvos reikalus, stengiuosi pasakyti daugiau, kas būtų įdomu ne tik Lietuvos skaitytojams. Naujoje knygoje, kaip ir kituose savo tekstuose, vadovaujuosi pamatiniu principu – ne Lietuva pasaulyje, o pasaulis Lietuvoje.

Ši mano nuostata yra išskleistas šviesios atminties mano mokytojo Romualdo Ozolo teksto „Pasaulis yra čia“ pavadinimas.

Tokia savo nuostata ir gyvenimo supratimo principu siekiu pasakyti, kad, jeigu mes norime būti savimi, privalome išmokti pasaulį matyti savo akimis – per Vilniaus, o ne per Maskvos ar kitos sostinės prizmę. Kitaip Lietuva bus tik maža skiedrele, blaškoma globalių įvykių vandenyne.

– Kaip vertinate tai, kad jūsų mokytojas R. Ozolas už dalyvavimą patriotinėse jaunimo eitynėse arba už savo kritišką nuostatą Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES) atžvilgiu sulaukdavo aštrios kritikos? Buvo net vadinamas nacionalistu.

– Tokie vienos iškiliausių mūsų dienų asmenybės vertinimai – liūdna ir dėsninga Lietuvos likimo dalis. Pratęsdamas šią savo mintį dar galėčiau pridurti, kad visa pasaulio istorija yra tautų grumtynės už vietą po saule.

Lietuva – ne išimtis. XIX a. pabaigoje pašlijo mūsų santykiai su lenkais vien dėl to, kad susivokėme ir pareiškėme, jog esame savarankiška tauta ir galime savarankiškai kurti savo valstybę. Dėl to ir prasidėjo konfliktai su Lenkija.

Lygiai tas pats darėsi sovietinės okupacijos laiku. Visi tie, kurie išdrįsdavo prabilti, kad esame ne blogesni nei kitos tautos ir galime turėti savo valstybę, būdavo vadinami nacionalistais bei šovinistais.

Šiuo metu taip pat privalėtume daiktus vadinti tikraisiais vardais. Vienas iš Europos integracinių modelių – eurofederalistinis modelis – žlunga. Jis paremtas nuostata, kad tautos ir nacionalinės valstybės – atgyvena.

– Tai, gal R. Ozolas buvo teisus, kažkada sakydamas, kad Lietuvai nereikėtų stoti į ES, o tik į NATO?

– Labai daug šiomis temomis esame diskutavę. Mano galva, jo tekstai buvo pranašiški. Kai skaitai maždaug apie 1995 m. parašytus tekstus, supranti, kaip toli sugeba matyti pranašišką intuiciją turintys žmonės.

Apie šiandienos ES problemas ir nūdienos įvykius R. Ozolas kalbėjo prieš daugiau nei 20 metų. Jo pozicija nebuvo tokia, kad neturime patekti į ES. R. Ozolas visada kėlė klausimą – ar mes, kaip valstybė, esame brandūs, kad ateitume į ES ne su tuo mentalitetu, kurį buvo įskiepijusi Sovietų Sąjunga?

Tokiose sąjungose, kaip ES, reikia mokėti kovoti už savo vietą po saule. Lenkai ir vengrai šiandien smerkiami už pasisakymą, jog nenori ES būti antrarūšiais.

Sovietmečiu (deja, kaip ir dabar) Lietuvos likimas rūpėjo tik nedidelei saujelei žmonių, nes vieni entuziastingai statė šviesų komunistinį rytojų, kiti gyveno pasyviai prisitaikę, o kažką keisti mėgino tik nedaugelis žmonių.

Šiandien situacija tokia, kad reikia plaukti prieš srovę. Natūralu, kad dėl to kyla ir idėjinės, ir praktinio gyvenimo įtampos. Todėl ir klausiu, ar Lietuva ateityje bus savarankiška valstybė, ar provincija, klausanti kiekvieno Briuselio nurodymo?

– Bet ar galima ką nors pakeisti? Lietuva laisva valia pasirašė stojimo į ES sutartį.

– Ta sutartis nieko nereiškia, nes to, kas įvyko po Lisabonos sutarties, negalima pavadinti kitaip nei tylia nacionalinių valstybių uzurpacija, kurią įvykdė centrinė ES valdžia.

Šiandieninė Lietuvos padėtis, mano galva, primena Lietuvą Sąjūdžio išvakarėse prieš daugiau nei 30 metų. Tuo metu, kai Maskvoje virė karščiausios diskusijos, kas laukia sovietinės imperijos, Lietuvoje apie tai nebuvo diskutuojama iki pat Sąjūdžio pradžios 1987 m.

Man labai gaila, kad šiuo metu valstybininkų gerąja prasme, pasiruošusių už savo valstybę padėti galvą, yra tik vienetai.

Dabar situacija tokia pati – Lietuva neturi savos ES vizijos.

– Senoji Lietuvos politikų karta jau nebesiims kurti naujo Sąjūdžio. Bet ar jaunimas tai sugebėtų?

– Vienas mano naujos knygos ir visos akademinės veiklos tikslų – rengti žmones, kurie imtųsi tokios misijos ir mąstytų savo galva. Džiaugiuosi, kad tokių žmonių daugėja.

Kita vertus, ar mes spėsime kaip tauta ir valstybė parodyti savo brandą pasauliui? Jei su ES atsitiks taip, kaip su Sovietų Sąjunga, mes galime būti užklupti nepasiruošę kaip prieškario metais.

– Negi manote, kad Lietuva vėl galėtų tapti didžiųjų valstybių dalybų objektu?

– Manau, naujos dalybos įmanomos. Tik tenka apgailestauti, kad politiniam elitui ir didžiajai daliai akademinės bendruomenės Lietuvos likimas rimtai nerūpi.

– Bet juk neseniai Vytautas Landsbergis įspėjo, kad esame nesaugūs kaip niekada anksčiau.

– Sutinku su profesoriumi V. Landsbergiu. Tik aklas šiandien gali nematyti, kad Lietuvos geopolitinė situacija kasdien blogėja.

Bet prieškario Lietuvos valdžia visuomenę ramino, esą žino ką daro ir prireikus valstybė bus apsaugota bei apginta.

Todėl savo knyga bandau paakinti mus visus neužimti stručio pozicijos, kišant galvą į smėlį ir nieko nematyti, kas darosi aplink.

– Kalbamės Vasario 16-osios ir ne bet kokios, o – šimtosios Vasario 16-osios išvakarėse. Tai, ne gi vėl galima modeliuoti situaciją, kad aukščiausi mūsų šalies vadovai susikrauna, kaip kažkada prezidentas Antanas Smetona, mantą ir išvyksta į užsienį? Tik šį kartą nebereikėtų bristi per upelį, būtų iš anksto užsakytas lėktuvas...

„Negi galima būtų tikėti, kad žmonės, kurie dėl postų keičia partijas kone kasdien, rizikuos gyvybe dėl Lietuvos išlikimo?“ – tai vienas iš klausimų, kuriuos savo naujausioje knygoje „Kiek kartų gali atgimti tauta“ kelia žinomas filosofas ir visuomenės veikėjas Vytautas Radžvilas.

– Tiesiog neturiu prielaidų tikėti, kad žmonės, kurie nesugeba Lietuvos interesų apginti saugiose situacijose, kai negresia tremtys ar sušaudymai, aukosis dėl savo valstybės. Negi galima būtų tikėti, kad žmonės, kurie dėl postų kone kasdien keičia partijas, rizikuos gyvybe dėl Lietuvos išlikimo?

Man labai gaila, kad šiuo metu valstybininkų gerąja prasme, pasiruošusių už savo valstybę padėti galvą, yra tik vienetai.

– Kas jie?

– Tie, kurie visada buvo drąsūs ir principingi, deja, jau nuėję nuo politinės arenos. Tikrai žinau, kad už tėvynę galvą būtų padėjęs R. Ozolas, juo pasektų ir Bronislovas Genzelis, ir Aloyzas Sakalas. Man gaila, kad tarp jaunesnės kartos politikų nesimato žmonių, kurie savo asmeniniu pavyzdžiu rodytų, kad Lietuvos reikalai jiems egzistenciškai svarbūs. Tai – didžiausio nerimo šaltinis.

– Nepaisant tokių jūsų minorinių įžvalgų, privalėsime Vasario 16-ąją kelti trispalves.

– Mano nuotaikos nėra minorinės. Džiugu, kad randasi vis daugiau žmonių, kurie nevengia pasakyti, kad nepasiduosime, jei būsime puolami, ir kad mums svarbi tautinė valstybė.