– Vadinasi, tada žmonės nebijojo ir radiacijos?

– Taip, ne tik kad nebijojo, bet manė, kad tai didelis vietovės ar produkto privalumas. Pavyzdžiui, į Kulautuvą, to meto populiarų kurortą, buvo raginama vykti todėl, kad ten teka radioaktyvus – gydomasis – upeliukas. Lygiai taip pat buvo reklamuotas ir Pasvalys. Žinovai teigė, kad Pasvalio šaltinių radioaktyvumas didžiausius paliegėlius išgydo.

– Knygoje minite, kad tarpukario Lietuvoje labai populiarūs buvo cukriniai runkeliai. Kodėl žmonės net fotografuodavosi prie jų?

– Runkeliai tuo metu tai buvo naujovė, egzotika, žmonės troško cukraus. Jis buvo visuotinė manija. Spaudoje buvo galima perskaityti, kad gera šeimininkė žino cukraus vertę, todėl netingi jo visur įberti.

Tuomet, ne paslaptis, iš cukrinių runkelių ir naminukę varydavo. Kai buvo atidarytas Marijampolės cukraus fabrikas, visi atsikvėpė ir pagalvojo, kad dabar tai jau atsivalgys to cukraus. Cukrumi tais laikais saldindavo net vandenį. Medus buvo brangus, o sacharino žmonės nelabai mėgo.

– Taip pat rašote, kad futbolui buvo pranašaujama labai liūdna ateitis.

– Tai yra viena iš prognozių, kuri, deja, pasitvirtino. Viena knygos dalis skirta smetoniškai futuristikai – įvairioms prognozėms, o tarp tų prognozių yra atsiliepimas ir apie futbolą. Vieno specialisto vertinimu, futbolas yra laikina pramoga, mada, nes nesukelia ir negali sukelti jokio pasigėrėjimo, yra neestetiškas. Psichologiniu žvilgsniu tai – azartinis žaidimas, todėl jaunuomenei nenaudingas, nepedagogiškas, tad jaunuomenei geriau užsiimti gimnastika arba žaisti įvairius proto žaidimus. Iš to galima daryti išvadą, kad tol, kol Lietuvoje bus populiarūs proto žaidimai, su futbolu turėsime bėdos.

– Savo knygose nemažai dėmesio skiriate kontrabandai.

– Daug kas tose pačiose teritorijose (turiu omenyje Kaliningrado sritį, anksčiau – Rytprūsius) cikliškai kartojasi, dėl politinių priežasčių ilgesniam ar trumpesniam laikui vis suklesti maisto kontrabanda. Tarpukario laikais dėl problemų su naciais, paskelbus tokį pat embargą, kaip šių dienų Rusija lietuviškiems maisto produktams, iš karto suklestėjo maisto produktų kontrabanda. Šių dienų Kaliningrado srityje, kaip matome, vėl aktuali mėsos produktų kontrabanda. Keista, žmonės lyg ir visai kiti, ne vokiečiai, bet problemos tos pačios, kontrabanda ta pati.

Tačiau negalima reiškinius vertinti vien neigiamai – juk žinome ir apie „šventąją lietuvišką kontrabandą“. Esu rašęs ir apie knygnešius, kai žmonės, be arbatos ir spirito, įsidėdavo ir vieną kitą knygą. Knygas nešti nelabai apsimokėjo, bet iš piktumo – labai, nes tai buvo špyga rusui. Kontrabanda iš dalies yra socialinis protestas, bet dažnai nulemtas ekonominių priežasčių.

– Jūsų knygose minimų vampyrių atitikmuo šiandien būtų barakudos?

– Smetonos laikų vampyras (iš pradžių sakydavo „vampiras“) visai ne tas, kas yra šių dienų vampyras. Tuo metu vampyrėmis laikydavo moteris, kurios čiulpdavo vyrų pinigus. Tuo metu į daug ką žiūrėta kitaip, dabar tai gana žaisminga.

– Apie ką bus Jūsų naujausia knyga?

– Tikiuosi pabaigti knygą apie Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoje, nes tai – savotiška baltoji dėmė Lietuvos istorijoje. Tai bus rimtesnė knyga, tačiau ne vien apie kovos veiksmus, bet ir apie tai, kaip žmonės sutiko karą, kaip slėpė savo turtą ir visa kita.