Kadenciją baigiantis ir vasaros pabaigoje į Maskvą grįžtantis nepaprastasis ir įgaliotasis Rusijos ambasadorius Lietuvoje Vladimiras Čchikvadzė tikina atradęs nuostabią šalį ir daug draugų, bet kartu pripažįsta: „Iš Lietuvos išvyksiu jausdamas tam tikrą nusivylimą dėl neišnaudotų galimybių.“

– Jūsų nuomone, ar Lietuvos visuomenė domisi Rusijos kultūra ir ar gerai ją pažįsta? Ar jus tenkina kultūrinio bendradarbiavimo tarp mūsų šalių lygis?

– Remdamasis savo dabar jau penkerių metų patirtimi galiu sakyti, kad Lietuva tapo svetingais namais, kur sėkmingai ir, reikėtų pripažinti, su dideliu malonumu rengia pasirodymus Rusijos kūrybiniai kolektyvai, jauni talentingi atlikėjai, įvairių meno rūšių atstovai.

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras, Rusų dramos teatras, Vilniaus mažasis teatras, Lietuvos nacionalinė filharmonija ir daugelis kitų kultūros įstaigų toliau plėtoja kontaktus su kolegomis bei partneriais Rusijoje. Su dideliu džiaugsmu matau, kaip sėkmingai bendradarbiauja Rusijos ir Lietuvos muziejai bei parodų centrai. Reguliarūs tapo teatro ir muzikos festivaliai bei tarptautiniai konkursai, kuriuose dalyvauja Rusijos atlikėjai. Geriausių Rusijos muzikinių, meno ir teatro kolektyvų gastrolės Lietuvoje sulaukia nuolatinio reiklios, bet labai dėkingos lietuviškos publikos susidomėjimo.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į vertingų muziejinių ekspozicijų bei parodų įvairovę. Pastaruoju metu vilniečiai turėjo galimybę susipažinti su šedevrais iš Ermitažo, Rusijos muziejaus ir kt.

Negaliu nepaminėti ir Rusijos bei Lietuvos kultūros ministerijų bendradarbiavimo programos, kuri patvirtina, kad tarp atitinkamų valstybinių įstaigų mūsų šalyse vyksta reguliarūs darbiniai kontaktai. Deja, iki šiol nėra pasirašytas Rusijos ir Lietuvos tarpvyriausybinis susitarimas dėl kultūrinio ir mokslinio bendradarbiavimo, kuris sukurtų būtiną teisinę bazę tolesniems kultūriniams mainams tarp mūsų šalių.

Rusijos dienos šventė Vingio parke, kuri šiemet Vilniuje įvyko jau vienuoliktą kartą tėvynainių organizacijų iniciatyva ir remiant savivaldybei bei Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai ir kuri surinko, kai kuriais vertinimais, maždaug 50 tūkst. žmonių, aiškiai rodo, kad Rusijos kultūra domisi ne tik Lietuvos rusakalbiai gyventojai. Juk negalima nuginčyti fakto, kad daugiatūkstantinėje šventės svečių minioje skambėjo ne tik rusiška, bet ir lietuviška, taip pat lenkiška, angliška, latviška šneka.

Turėčiau pabrėžti, kad Rusijoje irgi domimasi Lietuvos kultūra. Sunku dabar įsivaizduoti mūsų sceninį meną be Rimo Tumino, rusišką kiną be Ingeborgos Dapkūnaitės, Donato Banionio, Regimanto Adomaičio, Juozo Budraičio ir Vlado Bagdono, Maskvos ir Sankt Peterburgo muzikinį gyvenimą be Gintaro Rinkevičiaus ir Juozo Domarko, muzikinius festivalius be nuostabių chorų kolektyvų iš Vilniaus ir Kauno pasirodymų. Galima pateikti dar daugybę pavyzdžių apie Lietuvos meno atstovų pasisekimus Rusijoje.

Abipusį bendravimą ir nuolatinius mainus kultūros srityje, mano manymu, reikia palaikyti ir plėtoti, nes jie praturtina mūsų tautų dvasinį gyvenimą, padeda geriau suprasti vieniems kitus ir galiausiai tenkina žiūrovų poreikius – juk nei Maskvoje, nei Vilniuje nė vienas pasirodymas neįvyksta be žiūrovų antplūdžio.

Turint tokį solidų pagrindą abipusiam dvasiniam praturtinimui, nereikėtų veltis į ideologiją ir propagandą, nereikėtų ieškoti priešų. Svarbu išsaugoti mūsų šalių ir tautų tarpkultūrinio dialogo pozityvią dinamiką, ne trukdyti, o skatinti ir kelti kultūrinių mainų kokybinį lygį, atrasti naujų talentingų vardų ir, be abejo, nesitenkinti pasiektais kontaktais šitoje srityje.

– Pastaruoju metu pastebimai pagausėjo keliaujančių tarp Rusijos ir Lietuvos, tai patvirtina ir išaugęs skrydžių skaičius. Su kuo tai gali būti susiję?

– Daugeliui rusų Lietuva kelia asociacijų su nuostabia gamta, geru aptarnavimu, puikia virtuve, geranoriškais gyventojais, kurie, be to, dar ir puikiai moka rusiškai, ir galiausiai protingomis kainomis. Lietuvos statistikos departamento duomenimis, rusų susidomėjimas Lietuva toliau nuolat auga, ir 2012 m. turistai iš Rusijos užėmė pirmą vietą pagal atvykusių užsieniečių skaičių. 2009 m. buvo užfiksuota 195 401 rusų turistų vadinamoji nakvynė, o 2012 m. – 568 669. Lietuva išlieka viena patraukliausių turizmui šalių, kur mūsų tėvynainiai gali puikiai pailsėti, pasimėgauti unikalia gamta ir Baltijos pakrantės, Kuršių nerijos, Druskininkų, Birštono ir, be abejo, nepakartojamo senojo Vilniaus įžymybėmis.

– O kaip apibūdintumėte šiandienius politinius santykius tarp Rusijos ir Lietuvos?

– Mūsų požiūris į dvišalių santykių su Lietuva plėtrą buvo ir išlieka toks pat: Rusija pasisako už konstruktyvų bendradarbiavimą su jūsų šalimi remiantis geros kaimynystės ir tarpusavio interesų paisymo principais. Mes tvirtai laikomės kurso palaikyti pragmatišką, nereikalingos retorikos neapsunkintą dialogą. Tai – mūsų principinė linija, esant abipusiškumui, be abejo. Yra toks principas diplomatijoje. Abipusiškumo principas.

Šiandieninis Rusijos ir Lietuvos politinių santykių lygis, deja, niekaip neatitinka turimų galimybių ir lūkesčių. Tarp mūsų šalių pakankamai dinamiškai, nors ir su lėtėjimo tendencija vystosi ekonominis bendradarbiavimas, vyksta praktinė sąveika tarpžinybiniu ir tarpregioniniu lygiais. Rusija vis dar yra pagrindinė Lietuvos prekybos partnerė tiek pagal eksportą, tiek pagal importą.

Tuo pat metu svarbus sulaikantis veiksnys plėtojant dvišalius ryšius yra susikaupusių problemų krūvis, įskaitant bendrą istoriją, energetiką ir kitas sritis. Spręsti tokias problemas pasitelkiant vien karingą retoriką yra neįmanoma.

Labai apgailestauju, kad per penkerius mano darbo Lietuvoje metus ambasadoriaus poste įveikti tokios dinamikos nepavyko, kaip, beje, nepavyko į praktinę plotmę perkelti paryškintų dvišalės darbotvarkės klausimų.

– Ko Rusija tikisi iš Lietuvos pirmininkavimo ES? Juk, kaip žinia, Lietuva žada skirti daug dėmesio partnerystei su rytiniais kaimynais.

– Mes tikimės, kad artėjantis Lietuvos pirmininkavimas ES bus visais atžvilgiais sėkmingas. Kalbant apie Rytų partnerystės programą, būdama nutaikyta į mūsų artimiausius kaimynus ji vis labiau paliečia Rusijos interesus. Mes jau ne kartą sakėme mūsų partneriams iš ES, kad Rytų partnerystės konfigūracija neturi prieštarauti Rusijos ir ES bendros išorinio saugumo erdvės „kelio žemėlapiui“, kuriame užfiksuotas susitarimas dėl abipusio regioninės integracijos procesų pripažinimo. Šiame kontekste tam tikrą susirūpinimą ruošiantis Rytų partnerystės viršūnių susitikimui mums kelia Vilniuje kai kurių politikų skelbiami raginimai diktuoti Rytų partnerystės tikslinėms šalims sąlygas rinktis vieną ar kitą integracinį susivienijimą.

Reziumuodamas pasakysiu, kad neprarandame vilties, jog Lietuvos pirmininkavimas ES išeis į gera, o ne į bloga Rusijos ir Lietuvos santykiams.

– Kas labiausiai Lietuvoje domina Rusiją, o konkrečiau – jos verslą? Investicijos, energetika, transportas?

– Kaip jau minėjau, Rusijos ir Lietuvos bendradarbiavimo prekybos, ekonomikos ir investicijų srityse analizė, nors jų kiekybiniai rodikliai gana įspūdingi, rodo prekybos apyvartos mažėjimo tendenciją ir mažėjančias investicijas iš Rusijos į Lietuvą.

Nesigilindamas į ekonominių priežasčių analizę, norėčiau paminėti, kad Rusijos, kuri yra Pasaulio prekybos organizacijos narė, ir jos įmonių interesus atitiktų pašalinimas iš investicinių įstatymų kai kurių diskriminacinių mano šalies atžvilgiu nuostatų, pagal kurias pirmumas teikiamas tik toms užsienio investicijoms, „kurios atitinka Europos ir nacionalinės integracijos kriterijus“. Atkreipkite dėmesį, kad vykstant veiklos ir turto atskyrimo procesui bendrovėje „Lietuvos dujos“, kurios akcininkė yra Rusijos bendrovė „Gazprom“, taip pat buvo užbaigtas sandoris dėl pastarajai bendrovei priklausiusių Kauno termofikacinės elektrinės akcijų pardavimo. „Mechel“ taip pat atsisakė savo bendrovės Lietuvoje. Dėl tam tikrų priežasčių, susijusių su toliau vykdoma „Rusijos sulaikymo“ doktrina, iš Lietuvos rinkos gali išeiti ir kiti Rusijos investuotojai.

Kalbant apie Kaliningrado sritį, kuri yra neatsiejama Rusijos Federacijos dalis, pagrindinė mūsų bendradarbiavimo su Lietuva kryptis tebėra klausimai, susiję su jos aprūpinimu. Dėl to mums kelia susirūpinimą mūsų partnerių nepasiryžimas arba nenoras palaikyti Rusijos pasiūlymą plėsti tarpvalstybines elektros jungtis modernizuojant arba statant elektros perdavimo linijas Kaliningrado srities ir Lietuvos pasienyje, progreso nebuvimas siekiant abipusiškai priimtinų susitarimų svarbiausiais klausimais dujų srityje: dėl dujų tranzito per Lietuvos teritoriją į Kaliningrado sritį garantijų ir sąlygų, pozicijos dėl pasienio judėjimo ir kt.

Transporto srityje akivaizdžiai buksuoja Rusijos transporto ministerijos iniciatyvos organizuoti greitąjį susisiekimą be sustojimų ir patikrinimų maršrutu Maskva–Kaliningradas, taip pat nustatyti vienodas sąlygas dėl krovinių pervežimo per Lietuvos teritoriją į Klaipėdą ir Kaliningrado srities uostus tarifų, kaip numato sutartis dėl tarptautinio geležinkelių tranzito tarifo, kurią yra pasirašiusi ir Rusija, ir Lietuva.

Taip pat norėčiau atkreipti dėmesį, kad energetika ir transportas iš perspektyvių Rusijos bei Lietuvos bendradarbiavimo krypčių virsta jo plėtros stabdžiu. Mūsų šalims aktuali tema tebėra ekonomikos konkurencingumo didinimas, žengimas inovaciniu plėtros keliu. Bet geros perspektyvos, apibrėžtos 2011 m. Partnerystės dėl modernizacijos deklaracijoje, kol kas nerealizuojamos, o juk formuojamos programos galėtų paskatinti bendrus darbus aukštųjų technologijų ir inovacijų srityse, įskaitant mediciną, biotechnologijas, telekomunikacijas, informacines technologijas, naftos perdirbimo pramonę, žemės ūkį ir pan. Taip pat norėčiau paminėti, kad iš Rusijos vargu ar galima tikėtis didesnio suinteresuotumo vystyti santykius, taip pat ekonominius, nei tuo yra suinteresuota pati Lietuva.

– Vienu kliuvinių energetiniam bendradarbiavimui tapo ES trečiasis energetikos paketas. Kaip vyksta derybos šiuo klausimu ir ar įmanoma rasti kompromisą?

– Rusija laikosi tokios pozicijos, kad, skirtingai nei kitos ES šalys, pasirinkusi griežčiausią trečiojo energetikos paketo variantą, Lietuva jį vykdo pažeisdama savo tarptautinius įsipareigojimus apsaugoti užsienio investicijas ir kenkdama užsienio investuotojų, taip pat bendrovės „Gazprom“, interesams. Be to, negalima pamiršti, jog Trečiojo energetikos paketo direktyvos numato ir kitas priemones, kurios potencialiai apsunkina Rusijos investuotojų darbą Lietuvoje, – pavyzdžiui, papildomi reikalavimai sertifikuojant perdavimo tinklų operatorius, kurių kapitale dalyvauja užsienio asmenys.

Tikėkimės, visgi pavyks rasti išeitis iš tokios sudėtingos padėties, nors norėčiau pabrėžti – Rusijos investuotojų teisių apsauga Rusijai yra vienas aktualiausių dvišalės darbotvarkės klausimų tiek ekonominiu, tiek politiniu požiūriu. Apsišarvuokime kantrybe ir pamatysime, kaip seksis įgyvendinti gana ambicingus projektus, skirtus energetiniam saugumui užtikrinti, kuriems, beje, mes visiškai neprieštaraujame, nes, manome, jie galėtų būti abipusiškai naudingi.

– Jau netolimoje ateityje Lietuva ketina atsijungti nuo Rusijos elektros tinklų ir prisijungti prie europietiškų. Ar tai sukels problemų Rusijai, o konkrečiau – Kaliningrado sričiai?

– Kaip tik apie tai ir kalbu. Priminsiu, kad klausimas dėl tarpvalstybinių elektros jungčių plėtros modernizuojant arba statant elektros perdavimo linijas Kaliningrado srities ir Lietuvos pasienyje neseniai buvo svarstomas posėdžiaujant tarpvyriausybinei prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo darbo grupei. Deja, Lietuvos partneriai nepalaikė Rusijos pasiūlymų, mūsų manymu, grynai dėl politinių motyvų.

Kalbant apie jūsų klausimą, nesigilindamas į technines detales galiu užtikrinti, kad priklausomai nuo situacijos Rusija imsis visų reikalingų priemonių Kaliningrado srities energetiniam saugumui užtikrinti, be kitų priemonių, rekonstruojant ir statant jos energetinį kompleksą, įvedant naujus generavimo pajėgumus ir plėtojant tarpsistemines tarpvalstybines elektros jungtis.

– Ar galėtume netolimoje ateityje Lietuvoje sulaukti Rusijos prezidento arba premjero?

– Planuojant ir organizuojant aukšto arba aukščiausio lygio susitikimus, be atitinkamo politinio ir informacinio fono dvišaliuose santykiuose, yra svarbus substantyvaus jų užpildymo klausimas, pasirengimas pasirašyti atitinkamą dokumentų paketą. Tikriausiai sutiksite, kad dabar tokių sąlygų, mano manymu, nėra, nors tai nereiškia, kad nereikia kruopščiai dirbti ir jų kurti – vystyti pragmatiško dialogo, siekti tarpusavio pasitikėjimo, kurti prielaidų tokio pobūdžio kontaktams.

– Jūsų kadencija Lietuvoje eina į pabaigą ir rugpjūtį išvykstate. Kokių įspūdžių ir prisiminimų išsivešite?

– Anksčiau ar vėliau viskam ateina pabaiga. Tas pats galioja ir diplomatiniam darbui. Tokia yra jo specifika. Rugpjūtį sukaks penkeri metai, kai aš dirbu Lietuvoje. Ir turėčiau pasakyti, kad tai, ko gero, buvo sunkiausia diplomatinė misija mano karjeroje. Iš Lietuvos išvyksiu jausdamas tam tikrą nusivylimą dėl neišnaudotų galimybių, kurias būtų buvę galima įgyvendinti mūsų šalių gyventojų labui. Kaip sveiko proto žmogus, iki šiol negaliu suprasti, kodėl Lietuva, turiu galvoje oficialųjį Vilnių, dėl politinės konjunktūros atsisako savo pagrindinio ir unikalaus strateginio pranašumo – Europos tranzitinio centro Vakarai–Rytai, Pietūs–Rytai.

Kalbant apie „perkrovimą“, mes turime patarlę: „Kad ir kiek sakytum “chalva„, burnoje nuo to saldžiau nebus.“ Seniai laikas pereiti nuo deklaracijų apie gerus ketinimus prie realių darbų, kad nebūtų gėda žiūrėti į akis mūsų žmonėms, kad galėtume švaria sąžine jiems pasakyti: „Taip, mes dirbome jūsų labui sudėtingomis sąlygomis, bet greitai galėsite rinkti mūsų bendro darbo vaisius.“ Juk politika ir diplomatija vykdoma tautos labui, o ne kenkiant jos interesams.

Kita vertus, atradau nuostabią, nepakartojamą šalį, turėjau daug gerų draugų ir atsakingai pareiškiu, kad iš visos širdies linkiu Lietuvai klestėjimo, o darbščiai lietuvių tautai – gerovės ir oraus gyvenimo.