Anot jo, kai kurie rašytojai, pavyzdžiui, Vytautas Petkevičius ar Jonas Avyžius, buvo įgiję sovietinio režimo pasitikėjimą, todėl jiems radijo laidose būdavo leidžiama pasisakyti laisviau negu kitiems, jie netgi galėdavo kritiškiau pasisakyti apie tuometinės valdžios vykdomą politiką.

Generolą sužavėjo radijo laida

Nuo pat pirmųjų transliacijų literatūrinės laidos buvo svarbi radijo programų dalis. Rašytojai skaitė savo kūrybą, kūrė programas, ne kartą užėmė vadovaujamas pozicijas. Radijas ir literatūra – šios dvi komunikavimo formos visais laikais reiškėsi viešajame diskurse. O kultūros laidose literatūra neabejotinai buvo lyderė tarp visų menų ir nusileido tik muzikai. Posakis „ginklams žvangant, mūzos tyli“ netinka kalbant apie Lietuvos radiją, nes rašytojo žodis eteryje buvo girdimas visada.

Tarpukario Lietuvos šviesuomenė radijo vaidmenį pirmiausia suprato kaip visuomenės švietimo, auklėjimo, kultūros skleidimo priemonę. Dar 1925 m. pabaigoje, galvojant apie amžiaus stebuklo pritaikymą, radijo technikos specialistas Kleopas Gaigalis švietimo ministrui Kazimierui Jokantui rašė: „Knygos – geras dalykas, bet gyvas žodis – dar geresnis. Knygą reikia mokėti perskaityti, o klausytis moka kiekvienas.“

Pirmieji Kauno radiofono vadovai Petras Babickas, Liudas Gira, teatro režisierius Antanas Sutkus daug dėmesio skyrė literatūros skaitymams, pasakoms, radijo vaidinimams. Vieni pirmųjų literatūros vakarų rengėjai buvo modernistai keturvėjininkai, o pirmuoju radijo kūrybiniu darbuotoju, tikruoju Lietuvos radijo balsu gana atsitiktinai tapo charizmatiškasis poetas Petras Babickas.

Jis pasakojo, kad 1926 m. birželį Jurbarko mokytojų kolektyvas už 2 tūkst. litų nusipirko amerikietišką radijo aparatą „Zenit“ ir įsteigė radijo klubą. P. Babicką sužavėjo (nors ir netobulas) lietuviško radijo skambesys. Nuvykęs į Kauną, jis apsilankė pas tuometį radijo stoties viršininką pulkininką Alfonsą Jurskį.

„Išgyriau, kaip gražu, kad lietuviškas žodis skamba erdvėj. Bet kaip mokytojas padariau turbūt per staigią ir nemandagią pastabą, kad tame pranešime netaisyklingai buvo ištarti vardai, – prisiminimais dalijosi P. Babickas. – A. Jurskis reagavo gana griežtai: „Tai pakalbėk, tamsta, geriau.“ Aš, jaunas vyras, sakau: „Kodėl gi ne?“ Rytoj aš ateinu, jis man duoda pusę tonos „Eltos“ naujienų (atskirais lapais), įkiša mane į telefono būdelę, ir aš, nusivilkęs marškinius, pusvalandį skaitau žinias.“

Ši laida labai patiko generolui Vladui Nagevičiui, kuris P. Babickui pasiūlė pasilikti radijuje. Pastarasis nostalgiškai prisimena darbą Kauno radiofone.

„Darbas buvo labai malonus, kūrybinis. Visi lietuviai noriai bendradarbiavo. Mane gyrė kaip radijo kalbėtoją, vienas klausytojas netgi atsiuntė aukų, siūlydamas ir kitiems prisidėti bei pastatyti man vasarnamį. Turėjau šimtus draugų, kurių savo gyvenime niekada nemačiau, bet jie, atėję į radiofono direktoriaus kabinetą, iškart mane apkabindavo kaip savo bičiulį, nes keletą metų aš jiems kalbėdavau į ausį“, – taip savo darbo radijuje pradžią prisiminė P. Babickas.

Radijui vadovavo A. Sniečkaus žmona

Plečiantis radijo programoms, į valstybės radiofono veiklą įsijungė rašytojai Kazys Inčiūra, Vincas Krėvė-Mickevičius, Antanas Miškinis, Bronys Raila, Antanas Gustaitis, Henrikas Radauskas, Antanas Vienuolis, Stasys Santvaras, Vincas Mykolaitis-Putinas ir kiti.  Deja, šios komandos darbą nutraukė į Lietuvą įžengusi sovietų armija.

1940 m. birželio 15 dieną radiofonas užimtas ir prijungtas prie Maskvos. Radijuje pradėjo dirbti rašytojai Juozas Baltušis, Halina Korsakienė, literatūrinėse laidose dalyvaudavo Petras Cvirka, Antanas Venclova, Kazys Boruta, Liudas Dovydėnas ir kiti. Poemą apie Staliną radijuje skaitė ir Salomėja Nėris.