Profesorius L. Klimka: apie tai, kaip laikrodis pakeitė gaidį

  • Teksto dydis:

„Laikas bėga tik šiandien, seniau jis slinko šešėliu, lašėjo, byrėjo ir netgi degė“, – tikina Libertas Klimka, kartu su Lietuvos nacionaliniu muziejumi išleidęs knygą apie laiką ir jo skaičiavimą. Jis priduria: nepaisant to, kad modernieji laikai reikalauja lankstesnio santykio su laiku, mechaninio laikrodžio išradimas davė daugiau gero nei blogo.

Paskutinis kovo sekmadienis, kai laikas bus persukamas viena valanda į priekį, – puiki proga su profesoriumi L. Klimka pakalbėti apie seniausius laiko matavimo būdus, mechaninio laikrodžio išradimą, jo evoliuciją, reikšmę kultūrai ir visuomenei.

– Dauguma jus atpažįsta kaip etnologą, bet esate ir mokslo istorikas, fizinių mokslų daktaras. Ar dėl to laiko skaičiavimo ir laikrodžių tema patraukė jūsų dėmesį?

– Žinias apie istorinius laikrodžius rinkau rengdamasis paskaitoms ir rašydamas straipsnius, jas papildžiau studijuodamas archyvinius šaltinius, dalyvaudamas Lietuvos kraštotyros draugijos ekspedicijose, išvykose. Mano nauja knyga šia tema atsirado supratus, kad sukaupiau labai daug medžiagos, kurią norėjosi susisteminti ir pasidalyti ja su skaitytojais.

Tai svarbi tema, nes visų mūsų gyvenimas pavaldus visagaliam laikui. Praeitis negrįžta, dabartis nepasikartoja, o ateities negalima nuspėti... Klausiame savęs, kaip nors kiek prisijaukinti jo nenumaldomą bėgsmą ir suspėti paskui jį? Nieko geresnio, nei skirstyti laiką į atkarpas, pavadinti metais, mėnesiais, dekadomis, savaitėmis, tarpušvenčiais, valandomis, minutėmis, sekundėmis, pasaulis dar nesugalvojo.

Spintinis: laikrodžio, pagaminto Mykolo Jono Jurkevičiaus Vilniuje XVIII a. pab.–XIX a. pr., ciferblatas. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Suspėti su laiko tėkme šiandienei visuomenei vis tiek sunku. Ar galima sakyti, kad dėl to jis vis dažniau tampa priešu, o ne galimybe?

– Nesunku pastebėti, kad daug žmonių jaučiasi slegiami laikrodžio diktato, gresiančio perdegimo sindromu... Šiuolaikinis žmogus stengiasi neatsilikti nuo pokyčių, todėl nuolat skuba, vis pasiteisindamas: „neturiu laiko“, „nėra kada“. E. paštą jis tikrina autobuse, telefonu kalba vairuodamas, valgo prabėgomis greitąjį maistą. Skaito ne tekstus, o jų santraukas, nes darbuose planai ir projektai jam grasina baigties terminais, vadinamaisiais dedlainais. Todėl ėmė trumpėti netgi miego laikas, o per atostogas ne tiek ilsimasi, kiek vykdomi vasaros planai.

– Galbūt šią problemą patys ir sukūrėme, kai pradėjome skaičiuoti laiką?

– Akivaizdu, kad modernieji laikai reikalauja lankstesnio santykio su laiku. Greitėjančio gyvenimo tempo tėkmėje labai pravartu kartkartėmis rasti lėto laiko salelę. Puiki priebėga – persikėlimas į kito laiko erdvę, paėmus į rankas grožinės literatūros knygą ar traktatą apie laiką.

Apskritai mechaninis laikrodis buvo didis viduramžių išradimas. Jis ne tik privertė žmogų ryškiau pajausti laiko tėkmę, bet ir išmokė tvarkyti laiką savo nuožiūra. Taip, tai labai paspartino snaudulingą viduramžių kasdienio gyvenimo ritmą, o šiandien spartėjimas jau tampa ir problema.

Be to, laikrodis tiesiogiai turėjo įtakos tuometės visuomenės egzistencinėms nuostatoms, netgi mąstymo būdui, – žmogus pradėjo save suvokti kaip savarankišką individą, o ne tik kaip Dievo valdomo pasaulio dalelę.

Sieninis: laikrodis didelei menei, pagamintas 1785 m. laikrodininkų cecho seniūno Juozapo Bergmano. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Ar mechaninis laikrodis ir buvo tas impulsas laikui greitėti, žinoma, perkeltine prasme?

– Nuolatinis laiko sąvokos atnaujinimas vis gilinant turinį lydi visą žmonijos civilizacijos istoriją. Galima teigti, kad kiekvienam jos etapui būdinga sava laiko samprata ir savas pažinimo lygmuo. Archajinei žemdirbių bendruomenei ji buvo cikliška, viduramžių krikščioniškajai – tiesiška, industrinei visuomenei – susieta su erdve, poindustrinei – sinergiška.

Kaip greitai spartėja visuomenės laiko suvokimas, galime matyti, pažvelgę į laikrodžių evoliuciją. Mechaniniai laikrodžiai Europos bokštuose atsirado XIII a. pabaigoje – XIV a. pirmoje pusėje. Per trumpą laiką jie paplito įvairiuose Europos miestuose ir ėmė išdidžiai dairytis iš katedrų, rotušių bokštų aukštybių. Iš pradžių mechaniniai laikrodžiai rodė tik valandas. XVII a. antroje pusėje laikrodžiuose atsirado minutinė rodyklė, o XVIII a. pradžioje – ir sekundinė. Nuo tada laikrodžiai ir laiko matavimas sparčiai tobulėjo, šiandien jau yra svarbios ir nanosekundės.

– Ar laikas žmonėms tiek daug reiškė ir iki išrandant mechaninį laikrodį?

– Laikas, savaime suprantama, buvo skaičiuojamas ir iki tol, tik primityvesniais, nors ir labai išradingais būdais. Visi žinome apie saulės ar smėlio laikrodį, bet egzistavo ir vandens laikrodis su skylute dugne ir sužymėtomis valandų padalomis sienelėse. Naktimis naudoti žvakių ir aliejaus lempelių laikrodžiai valandas skaičiuodavo pagal vaško sudegimo ir aliejaus išdegimo greitį. Taigi dabar laikas bėga, bet pažvelgę į praeitį pamatysime, kad jis slinko šešėliu, lašėjo, byrėjo ir netgi degė.

Saulės: laikrodis su vilko pėdas imituojančiomis kojelėmis. Lietuva, XVIII a. II pusė. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Didelis šuolis pradėti laiką skaičiuoti laikrodžiais, o ne jūsų paminėtais būdais. Kaip šį pokytį priėmė žmonės?

– Pirmieji namų laikrodžiai buvo sumažintos bokštinių laikrodžių kopijos, įmontuotos į ažūrinius gotikinio stiliaus rėmus, pro kuriuos buvo matyti, kaip veikia mechanizmas. Taip buvo galima įsitikinti, kad laikrodžio ratukus suka ne piktoji dvasia. Viduramžiai dar nepatikliai žiūrėjo į mokslo ir amato išmones. Skamba juokingai, bet natūralu, kad tuometei visuomenei suvokti spartų tobulėjimą nebuvo paprasta.

– Kaip laiką skaičiavome Lietuvoje?

– Yra žinoma, kad laikrodžiai pirmiausia įsikūrė valdovų ir didikų rūmuose sostinėje Vilniuje. XVI a. analuose rašoma, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis užsakė keletą laikrodžių savo būsimai žmonai italų kunigaikštytei Bonai iš Sforcų giminės. XVI a. tarp Vilniaus karališkojo dvaro tarnų jau minimas ir laikrodininkas. Jo svarbią padėtį rodo ir tai, kad laikrodininko žirgui kasdien buvo skiriama pusė gorčiaus avižų, – tiek pat, kiek karališkųjų vaistininko, siuvėjo ir virėjo žirgams. Matyt, laikrodžių meistras irgi keliaudavo su visa kunigaikščio palyda.

Stalinis: laikrodis, 1642 m. pagamintas Jokūbo Gierkės. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Kalbame apie elitą, bet laiką juk skaičiavo ir miestiečiai?

– Miesto vartai atsiverdavo, prekymečiai ir turgūs prasidėdavo, meistrų susirinkimai ir miestiečių šventės vykdavo pagal laikrodžio varpų dūžius. Tik XVII a. mechaniniai laikrodžiai iš pilių ir rūmų atėjo į Vilniaus gyventojų namus. Tai lėmė ir meistrų daugėjimą. Jie jungėsi į amatininkų profesinę organizaciją, kurią vadino cechu.

Laikrodininkai tarp kitų Vilniaus meistrų pirmą kartą paminėti 1601 m., o 1772 m. Vilniuje pradėjo veikti atskiras laikrodininkų cechas. Jam priklausė septyniolika meistrų, kurie gamindavo laikrodžius pagal miestiečių užsakymus. Cechas, kaip ir kituose Vakarų Europos miestuose veikiantys cechai, rūpinosi ne tik gaminių kokybe ir jų rinkos išlaikymu, bet ir pameistrių mokymu, savitarpio socialine pagalba, miesto gynyba.

XIX a. augant laikrodžių paklausai, meistrų daugėjo. Įdomu, kad žymų laikrodžių skaičiaus šuolį po napoleonmečio Lietuvoje lėmė iš karo grįžtantys kazokai, kurie kišeninius laikrodžius pardavinėdavo už keletą auksinių. XIX a. atsiradus galingiesiems laikrodžių industrijos centrams, namudiniu būdu gaminti laikrodžius tapo nuostolinga, todėl laikrodininkams beliko verstis jų remontu.

Kosmologinis: saulės laikrodis su apačioje įrėžtais inicialais I.K.D.K.W.M. Lietuva, XVIII a. II pusė. / Lietuvos nacionalinio muziejaus nuotr.

– Ar atpigę laikrodžiai padarė juos prieinamus platesniam žmonių ratui?

– Taip, XIX a. antroje pusėje jų įsigyti galėjo ne tik miestiečiai. Taupesni kaimo žmonės, dažniausiai pardavę savo užaugintas gėrybes, iš turgaus parsiveždavo rūpestingai į gūnią suvyniotą kaime dar retą laikrodį. Būdavo ir taip, kad neturtingesnio krašto valstiečiai susidėję pirkdavo vieną laikrodį visam kaimui, o kažkuriam kaimynui prireikus kurs nors važiuoti ar kepant duoną, piemenukas būdavo pasiunčiamas į laikrodį turinčius namus parnešti laiko. Taip po truputį laikrodis kaime pakeitė gaidį.



NAUJAUSI KOMENTARAI

sena cioce

sena cioce portretas
Tikrai Klimka daug fantazuoja. Kartais visai į pievas nuklysta.

Fantaziorius

Fantaziorius portretas
Gudrus bet neišmintingas

kaip laikrodis pakeitė gaidį

kaip laikrodis pakeitė gaidį portretas
į vištidę atsiuntė gaidį. Prasidėjo paleistuvavimas. Gaidį atšaukė. Atsiuntė laikrodį. Paleistuvavimo nėra. Viščiukų irgi nėra. Išvadas - kiekvienam darbui reikalingas specialistas.
VISI KOMENTARAI 5

Galerijos

Daugiau straipsnių