Aplinkui – vien vanduo

Baidarė, šiek tiek benzino ir paaukotas saldus ryto miegas – tiek tereikia, kad atsidurtum kitokiame, siurrealiame pasaulyje, lietuviškoje Venecijoje. Tik joje vietoje stulbinančios renesanso architektūros – bakūžės, paplautais pamatais, ir lietuviškas vargas.

Kasmet Nemunas į savo žiotis Kuršių mariose suneša galybę ledų. Šie susigrūdę suformuoja natūralią užtvanką ir aplinkinės žemės užpilamos vandeniu, kartu palaidojant pievas, kelius, sodybas ir miškus.

Panašiai iki 1959 m., kol nebuvo pastatyta hidroelektrinė, turėjo atrodyti ir Kauno apylinkės.

Yra geroji šio reikalo pusė. Vanduo atneša ne tik ledo lyčių, bet ir gėrybių. Po potvynio nusėda visokios perpuvusių lapų, šakų sąnašos su mikroelementais, tad arimai pamaryje juoduoja, o žemė labai derlinga. Svogūnai Rusnėje auga galvos dydžio, o paprastos bulvės, užaugintos Rusnėje, yra gurmaniško skonio.

Dar didesnis pranašumas yra nepakartojami įspūdžiai iš miesto atvažiavusiems turistams.

Nepaprastas jausmas irkluoti po senas sodybas, sodus, miškus. Vaizdai – lyg akvarele tapyti paveikslai, o durpių nudažytas vanduo nenusakomai juodos spalvos.

Kanclerio miškas

Baidarę nusileidome Žalgirių miške, prie pat žymiosios perkėlos per Šilutės–Rusnės kelią. Miške Oto Bismarko gatvė, vienintelė tokia Lietuvoje, kurioje yra šioks toks Vokietiją suvienijusio kanclerio pėdsakas.

XIX a. kiekvienas į Žalgirių mišką atsikėlęs vokietis gaudavo pasakišką sumą pinigų, kuri turėjo palengvinti įsikūrimą užliejamose žemėse ir vilioti darbo jėgą dirbti durpynuose. Kompensacija siekė 30 tūkst. reichmarkių, o gal tik 3 tūkst.

Iš tikro čia tik gandas, kurio negalėjau patvirtinti, nes visa vokiška pamario istorija paskendusi karo rūke, trėmimuose ir žudynėse. Vokiški Žalgirių miške liko tik du dalykai: sena apgriuvusi mokykla, į kurią pasižiūrėti vasaromis atvažiuoja seni turistai iš Vokietijos, ir vienas vokietis – Valteris Valančius.

Pirma pastebi ne Valterio trobą, statytą dar jo tėvo, bet ant šieno ir mėšlo krūvos stovinčias ožkas, kurios įsisteibelijo į nekviestus baidarininkus. Apiplaukę sukiužusią daržinę, tarp tvoros kuolų įsispraudėme į kiemą, kuriame pagalvotum, kad seniai niekas nesilankė, tik vienos ožkos tvarkėsi savo ožkiškus reikalus.

Kieme sena apsamanojusi ir išklerusi valtelė, sukiužęs avilys, mėtosi kažkokie aprūdiję rakandai. Plaukiojant po kiemą, akis ūžkliūva už kraupaus vaizdo – dviejų paskendusių ožkų. Vienos tik kanopos kyšojo iš vandens, o kita visa šlapia parkritusi ant šieno. Nuo durpių juodas ledinis vanduo gelia taip, kad tikriausiai ne tik ožka, bet ir žmogus neišgyventų įkritęs.

Lietuviškas vargas

Troba stovi kreiva. Atrodo, kad po ja ne vieną kartą kištos plytos. Nors kieme gal penkiolika gyvų ir dvi negyvos ožkos, pro verandos langą žvilgčioja dar keturios akys stačiakampiais vyzdžiais.

Viduje ir daugiau gyvybės. Bent penkios ožkos, du ožiukai, katė, kalytė, šunelis ir pats Valteris. Nors troba mažutė, bet vietos užtenka ir neprašytam svečiui – man.

"Atėjai lietuviško vargo pažiūrėti?" – klausė Valteris.

86-erių vyras gyvena vienas. Jo penkeriais metais vyresnė žmona jau pusantrų metų gyvena senelių namuose. Vaikų pora neturi.

"Ožiukai mano vaikai", – juokėsi guvus senelis.

Nors buvo vidurdienis ir gana saulėta diena, bet patalpoje, kažkada buvusioje virtuve, sedėjome lyg naktį. Per apmusyjusį langą vos vos skverbėsi gelsva šviesa, sucypė šunelis, kurio uodegą numynė ožiukas.

Apsuptas vandens Valteris gyvena jau savaitę, maisto jam atplukdo  draugai ar šiaip žmonės, bet potvynis šiemet nedidelis.

"Šiandien vanduo nukrito gal 6 cm, o būdavo metų, kad langus semdavo. Dabar viskas gerai, tik kad negali išeiti niekur", – pasakojo Valteris.

Prisiminimai iš Kauno

Užsiminus, kad atvažiavau iš Kauno, Valteris pamiršo visus ožius ir prisiminė jaunystę.

"Ar smarkiai patvinęs Kaunas? Kai mokiausi Petrašiūnuose, tai oi kiek patvindavo, iki kelių braidžiojome", – pasakojo vyras.

Ar smarkiai patvinęs Kaunas? Kai mokiausi Petrašiūnuose, tai oi kiek patvindavo, iki kelių braidžiojome.

Senolis niekur kraustytis nesiruošia, sulaiko jį prisiminimai. Gyventi šioje vietoje tikrai turėjo būti neblogai. Anapus kelio, kur užlietos milžiniškos pievos, nuslūgus vandeniui žemesnėse vietose pasilieka žuvies, atėjus vandeniui ramiau ir pačiam – nekviesti svečiai nelandžioja.

O ir gyvenimas kitoks. Nors kaimas ir sunykęs, vos keturios trobos likusios, bet viena jų nauja, ant sudegusios trobos pamatų atstatyta vos prieš aštuonerius metus. Ten ūkininkauja ir su tėvais gyvena jaunas vyras Povilas. Puskilometris į mišką nuo Valterio gyvenančio žmogaus sodybos vanduo šiemet nepasiekė, bet nuo civilizacijos atkirto – apsėmė kelią.

"Kad čia gerai gyventi. Romantika. Kaip kokioje Venecijoje. Tik uodai vasarą gali užpjauti", – juokėsi jis.

Niekas kitas nei Žalgrių miške, nei už kilometro esančiose sodybose net neužsiminė apie išsikraustymą, žinoma, pazyzti nevengė. Ar dėl sušlapusių malkų, ar dėl to, kad seniūnija kiekvienais metais nebedalija bridkelnių. Burbėjimas čia labiau kaip mantra ar burtas užkalbėti Nemuno atneštiems visų Lietuvos upių vandenims.