Sunkūs sprendimai

T. Joso kelionė istoriko ir gastronomo karjeros link prasidėjo VU Istorijos fakultete, tačiau pasirinkti studijas nebuvo lengva.

„Žinojau, kad stosiu į universitetą, bet nežinojau, ko tiksliai norėčiau, – sako ir apie studijas VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute (TSPMI) svarstęs T. Josas. – Pirmu numeriu įrašiau nemokamas studijas, antru – mokamas. Mama iškėlė sąlygą: sumokės už mano studijas, jei trečią numerį galės išrinkti ji. Sutikau ir galiausiai teko pasirinkti tarp mokamų TSPMI ir nemokamų Istorijos fakulteto studijų. Nusprendžiau pasirinkti kultūros istorijos ir antropologijos programos studijas Istorijos fakultete.“

Pirmą studijų pusmetį Tomas prisimena kaip susipažinimo, apsipratimo, bandymo suprasti, kas ir kaip veikia universitete, laikotarpį. Nors visus egzaminus išlaikė ir skolų neturėjo, vis dėlto nebuvo patenkintas savo rezultatais, todėl vėl teko priimti sprendimą – stabdyti studijas ir bandyti vėliau ar susikaupti ir tęsti. Tomas nusprendė nepasiduoti, susikaupti ir tęsti studijas.

„Antrame semestre pradėjau suprasti, kaip reikia mokytis. Man ėmė patikti kitoks mokymosi procesas nei mokykloje. Supratau, kad neprivalau mokytis ir ruošti pamokas kiekvieną dieną. Galėjau pasidėlioti prioritetus ir mokymuisi skirtą laiką pagal savo poreikius. Be to, suveikė vidinės motyvacijos variklis. Norėjosi tiek sau pačiam, tiek kitiems, ypač kai kuriems dėstytojams, įrodyti, kad dėl manęs klysta, kad turiu daugiau košės galvoje“, – apie sprendimą tęsti studijas pasakoja Tomas.

Buvo įdomu tyrinėti

Nusprendęs tęsti studijas T. Josas džiaugėsi ne tik pakitusia motyvacija mokytis, bet ir studentiško gyvenimo teikiamais privalumais – naujomis bendruomenėmis, įvairesnio laisvalaikio galimybėmis, kol galiausiai apsilankymas bare su kurso draugais tapo ne tik savaitgalio pramoga, bet ir hobiu.

„Tuo metu Lietuvos alaus rinka buvo prasta. Nebuvo importuojama įdomesnių, vyravo tik paprastų skonių alus. Kartą pusseserė, kuri studijavo doktorantūroje Belgijoje, lauktuvių atvežė belgiško alaus – paragavau ir supratau, kad jis kažkoks kitoks. Pradėjau domėtis, iš kur, kaip ir kas. Mane ir prieš tai domino gastronomija, maisto gamyba, iš kur atsiranda skoniai, kas juos sukuria. Tad šį smalsumą perkėliau į studijas“, – pasakoja VU alumnas.

Kartą pusseserė, kuri studijavo doktorantūroje Belgijoje, lauktuvių atvežė belgiško alaus – paragavau ir supratau, kad jis kažkoks kitoks. Pradėjau domėtis, iš kur, kaip ir kas.

Akademinę pažintį su alumi T. Josas pradėjo rašydamas darbą apie čekišką alų Centrinėje ir Rytų Europoje. Vėliau, rinkdamasis kursinio temą, nusprendė vėl rašyti apie alų. Parengė kursinį darbą apie pramoninę alaus gamybą Lietuvoje 1918–1940 m. Paskatintas dėstytojų, jį praplėtė ir tęsė alaus temą baigiamajame bakalauro darbe.

„Buvo įdomu rašyti ir ieškoti šaltinių. Apsigyniau ir gavau gerą įvertinimą. Prof. Nerijus Šepetys pasiūlė padaryti mažesnės apimties straipsnį ir jį paviešinti plačiau. Šį straipsnį publikavo įvairūs portalai“, – prisimena Tomas.

Galiausiai akademinis alaus pažinimas T. Josą nuvedė į istorijos magistrantūrą. Jo magistro darbo vadovas buvo prof. Alfredas Bumblauskas. Tomas alų nagrinėjo kaip atminties vietą pagal Pierreʼo Nora „atminties vietų“ (pranc. les lieux de mémoire) teoriją. Nors tuo metu jau turėjo savo importo verslą ir studijuojant teko padaryti metų pertrauką, vedamas vidinės motyvacijos grįžo baigti studijų.

Iš teorijos į praktiką

Gilindamas istorines žinias apie alų, T. Josas su draugais pradėjo rašyti tinklaraštį „beergeek“ (liet. alaus moksliukas). Ši veikla dar labiau paskatino domėjimąsi alumi.

„Patys ėmėme gaminti alų. Įsigiję verslo liudijimą, susiradę patalpas per savo platformą ir kitus socialinius tinklus ėmėme kviesti žmones į alaus degustacijas. Viskas vyko 2011–2012 m., kai man buvo 21–22 metai. Tai buvo bene pirmieji tokio pobūdžio užsiėmimai Lietuvoje“, – prisimena T. Josas.

Kaip tik tuo metu atsidarė „Alaus biblioteka“, kurią taip pat įsteigė VU Istorijos fakulteto istorikas, dabar VU Komunikacijos fakulteto partnerystės docentas Tomas Bartninkas. Kaip tik tada gastronominė gėrimų kultūra ėmė įgauti pagreitį.

„Apie 2014–2015 m. jau buvau pabaigęs bakalauro studijas, o Lietuvoje jau buvo galima gauti įdomesnio importinio alaus. Gavę atsiliepimų iš mūsų degustacijų dalyvių, supratome, kad galime tai daryti dar didesniu mastu. Pradėjome patys vežti alų į Lietuvą, dirbti ir bendradarbiauti su kitais barais. Tada aš įsidarbinau „Alaus bibliotekoje“. Po truputį viskas vystėsi ir plėtėsi. Galiausiai 2023 m. surengtame Lietuvos alaus someljė čempionate pavyko užimti pirmą vietą. Tai mano veiklai suteikia solidumo“, – pasakoja VU Istorijos fakulteto alumnas.

Kova dėl titulo

Šiame čempionate, kuris vyko 2023 m. lapkričio mėnesį ir truko dvi dienas, T. Josui teko išbandyti savo skonio receptorius, teorinius ir praktinius gebėjimus. Pirmąją dalį sudarė aklasis ragavimas ir teorinis testas, antrojoje reikėjo atlikti praktinę užduotį. Iš dvylikos čempionato dalyvių į finalą pateko tik keturi.

„Finalas prasidėjo nuo keleto greitųjų tęstinių klausimų – reikėjo atpažinti alų iš etikečių, nurodyti apynių regionus ar atspėti pavaizduotą žymų asmenį. Paskui buvome palydėti į laukiamąjį, kuriame finalo dalyviai laukė eilės parodyti komisijai tiek praktines, tiek teorines žinias“, – pasakoja alaus istorikas.

Jis prisipažįsta: scenos baimės neturi ir, kai reikia bendrauti su publika, jaučiasi gerai, bet užlipęs ant čempionato scenos smarkiai jaudinosi.

„Iš dalies jaudulys ir kišo koją pirmojoje dalyje, kai reikėjo aptarnauti „svečius“. Turėdamas nemažai darbo už baro patirties, tik iš ketvirto karto ir toli gražu neidealiai įpyliau alaus į bokalą. Tiesa, reikėjo pilti naudojant man nepažįstamą čekišką įrangą“, – dalijasi prisiminimais čempionato dalyvis.

Toliau vyko aklo ragavimo rungtis, o joje T. Josas pasirodė puikiai. Tris iš penkių alų atspėjo visiškai tiksliai, kitus du apibūdino beveik idealiai ir sumažino atsilikimą nuo konkurentų. Lygiai taip pat lengvai jam pavyko maisto ir alaus derinimo rungtis, kuri galiausiai leido keliais taškais aplenkti visus varžovus ir laimėti pirmąjį Lietuvos alaus someljė titulą.

T. Josas sako, kad visa jo kaip alaus istoriko karjera susidėjo iš detalių. „Viskas prasidėjo nuo laiku ir vietoje paragauto gero alaus, – šypsosi pašnekovas. – Tęsėsi dėl vidinės motyvacijos ir noro įrodyti kitiems, kad galiu daugiau. Galiausiai įsitvirtino VU Istorijos fakulteto dėstytojų dėka – jie ne tik neribojo intereso, bet ir skatino pasidomėti plačiau – iš mokslinės bei istorinės perspektyvos.“