Nuo bylų spausdinimo ir siuvimo iki vieno geriausių analitikų šalyje, vertinamo užsienio kolegų ir dirbančio su sudėtingiausiais šalies kriminaliniais tyrimais, – taip galima apibūdinti T. Verpečinsko kelią LKPB.

„Vadovybė man sako: „Nueik į interviu su žurnalistu, nes tavo istorija yra įdomi. Papasakok, kaip pradėjai dirbti, siekei ir pasiekei savo.“ Man atrodo, kad tikrai svarbiausia siekti užsibrėžto tikslo, nes vis tiek kažkada sulauksi įvertinimo. Sulauksi tos dienos. Pakankamai ilgai dirbau techninio pobūdžio darbus, galiu pasakyti, kad juos dariau pusę savo laiko policijoje. Bet tie, kurie siekia, sulaukia įvertinimo. Manimi žmonės patikėjo“, – savo sėkmės istoriją LRT.lt pasakoja T. Verpečinskas.  

Manau, kad Lietuvoje gyventi saugu. Paskutiniai įvykiai sukrėtė Lietuvą, bet tai nereiškia, kad mūsų šalyje galime jaustis nesaugiai.

– Kaip atrodo Lietuvos kriminalinės policijos biuro darbas, kokios yra jo veiklos kryptys?

– Biuras yra atsakingas už sunkių ir labai sunkių tarpregioninio ar tarptautinio pobūdžio nusikaltimų, taip pat rezonansinių nusikalstamų veikų tyrimą ir tyrimų koordinavimą, už nusikalstamų susivienijimų, organizuotų grupuočių ir jų narių daromų ir padarytų nusikalstamų veikų užkardymą, atskleidimą ir tyrimą.

Analitikai tokiuose tyrimuose vaidina svarbų vaidmenį. Atsižvelgiant į tai, kad tyrimai sudėtingi ir didelės apimties, dažnai neišsiverčiama ir be specializuoto analitikų padalinio darbuotojų. Analitikai daugiau ar mažiau įtraukiami praktiškai į kiekvieną biuro atliekamą tyrimą. Čia lengvų bylų nėra. Ant mūsų stalo – sudėtingiausios, sunkiausių nusikaltimų, rezonansinės ar didžiausią žalą padariusios bylos.

Analizė svarbi kiekviename tyrimo etape. Man šis darbas iš dalies tuo ir patrauklus – tenka prisidėti prie įvairių ir tikrai išskirtinių tyrimų. Verta paminėti ir bendradarbiavimą su užsienio šalių teisėsaugos institucijomis – mūsų partneriais. Analitikų vaidmuo šioje srityje labai svarbus – aktyviai keičiamasi informacija, ji kaupiama, sisteminama, vertinama ir analizuojama.

– Tobulinote įgūdžius ir užsienyje, stažavotės Europole. Ar stipriai skiriasi mūsų pareigūnų žinios ir technologijos nuo Vakarų?

– Tokios šalys kaip Jungtinė Karalystė turi gilias analitinio darbo tradicijas. Bet koks susitikimas su užsienio partneriais labai naudingas akiračiui praplėsti. Iš esmės analitinis darbas yra mentalinis procesas, todėl svarbu, kad darbuotojas turėtų analitikui reikalingas charakterio savybes, tinkamą kompetenciją, smalsumą, imlumą informacijai.

Žinoma, analitikas nuolatos turi sekti naujoves, domėtis jomis savo iniciatyva, turi būti tam tikras žinių bagažas. Negalima išanalizuoti reiškinio, neturint tam tikrų žinių. Mes glaudžiai bendradarbiaujame su tyrėjais, iš jų semiamės žinių. Taip pat ir žurnalistas neparašys gero, kokybiško straipsnio, jei neįsigilins į temą, nesinaudos specialistų žiniomis.

Mūsų ir užsienio kolegų darbo įgūdžiai nesiskiria. Tokiais atvejais gali skirtis tik darbo organizavimas, darbo priemonės. Analitikui labai svarbus geras kompiuterinis raštingumas, nes dirbama su didelės apimties informacija. Naudojame specialistas analitines programas, kurių yra sukurta ne viena. Šiuo metu naudojame analitines programas, kurias naudoja dauguma Europos šalių analitikų, taip pat – Europolas, bet visada stebime IT naujoves šioje srityje.

– Esate vyriausiasis tyrėjas, atsakingas už taktinę ir operatyvinę analizę. Kaip atrodo jūsų darbas?

– Darbo esmę sudaro informacijos analizė. Dirbu iš esmės tik prie kompiuterio. Analitikas yra priklausomas nuo jam suformuotų klausimų, kartais tai būna labai konkretūs klausimai, o kartais – abstraktūs. Analitikas turi palaikyti ryšį su kolegomis tam, kad jo produktas būtų suprantamas ir naudingas kitam žmogui. Žinoma, analitikas pateikia savo įžvalgas, įvairius siūlymus, bet tuo pačiu turi likti kuo labiau objektyvus informacijos atžvilgiu, kad galėtų ją tinkamai vertinti. Tam įtakos turi patirtis, kuri kartais gali padėti, o kartais – nukreipti kita linkme. Iš esmės analizė yra procesas, einantis ratu. Resursai niekur nėra begaliniai, taip pat ir policijoje. Analitikas padeda suformuoti tam tikrą veiklos kryptį, kur reikėtų koncentruotis ir kam reikėtų skirti daugiau žmogiškųjų ir finansinių resursų.

– Kokių įgūdžių ir gebėjimų reikia Kriminalinės policijos biuro darbuotojui?

– Dirbame su itin jautria informacija, todėl turime atitikti aukštus reikalavimus – tiek profesinius, tiek asmeninius. Tai natūraliai diktuoja darbo aplinka. Čia tiesiog negali rodyti neprofesionalumo, nes tai iškart būtų pastebėta.

– Kas yra „itin jautri informacija“?

– Tai – neviešo pobūdžio įslaptinta informacija.

– Ar ant jūsų stalo buvo atsidūrusi informacija, susijusi su pažįstamu žmogumi?

Policija nėra tik gatvėje matomi pareigūnai. Mes – dažnai nematomi, apdovanojimai viešai nepristatomi. Bet mes įdedame daug darbo, kad ta byla būtų išaiškinta.

– Dar neteko. Mums keliami aukščiausi patikimumo reikalavimai ir jokių asmeniškumų negalėtų būti.

– Analitikų padalinys įtraukiamas iš esmės į visus rezonansinius nusikaltimų tyrimus, dirbate su labai sunkiomis bylomis. Jus tai emociškai kaip nors paveikia?

– Analitikas turi valdyti emocijas ir kaip nors tai išgyventi. Žinoma, vertindamas informaciją kartais pagalvoji, kaip taip galima pasielgti. Bet emocijos trukdo objektyviai vertinti faktus. Žiniasklaidoje būna daug ko parašyta, artimieji apie kokį nors nusikaltimą taip pat klausia, kaip taip galima pasielgti, bet tai – išankstinėmis emocijomis paremtos nuostatos, o tu turi išlaikyti šaltą protą. Išėjęs iš darbo gali pagalvoti, o darbe turi koncentruotis ir nesiblaškyti.

– Pirmasis nepriklausomybės dešimtmetis pasižymėjo organizuotu nusikalstamumu, gaujų buvimu. Kokia situacija dabar? Teigiama, kad Lietuvoje veikia keliasdešimt organizuotų nusikalstamų grupuočių.

– Nesu įpareigotas oficialiai komentuoti situacijos, galiu pasakyti, kad procesai yra nuolat stebimi ir analizuojami, informacija kaupiama ir sisteminama.

– Ar Lietuvoje gyventi saugu?

– Manau, kad taip, Lietuvoje gyventi saugu. Paskutiniai įvykiai sukrėtė Lietuvą, bet tai nereiškia, kad mūsų šalyje galime jaustis nesaugiai. Juolab kad į įvykius buvo reaguota žaibiškai, mestos didžiulės pajėgos, o įvykiai buvo išaiškinti.

– Bet rezonansinių įvykių netrūksta – štai iš pareigūnų buvo pagrobtas automatas, vėliau sekė skaudesni įvykiai – Ievos Strazdauskaitės nužudymas, keturių šeimos narių nužudymas Gaižėnų kaime, ir pan.

– Nepasakyčiau, kad daugėja. Galbūt žiniasklaidos dėmesys tokiems įvykiams didesnis. Gal ir visuomenei tuomet susidaro įspūdis, kad tokių atvejų daugėja. Tuomet policija viešina informaciją, prašo visuomenės pagalbos, ir tai tampa visos Lietuvos problema. Bet man patinka, kad policija tampa atviresne, prašo padėti. Kai buvo sulaikytas Egidijus Anupraitis Marijampolėje, visuomenės ir policijos pajėgos dirbo kartu.