Jis pabrėžė – Lietuvai reikėtų naujos ateities mokytojo idėjos. Kokios Suomijos mokyklos ir pedagogai, ką iš jų galėtume perimti – mintimis apie tai su LRT.lt pasidalijo ir Lietuvos pedagogės, profesinius įgūdžius tobulinančios būtent Suomijoje.

„Negalvokite apie dar vieną švietimo reformą. Jūsų mokytojai jau pavargo nuo reformų. Pradėkite kampaniją, kuri padėtų iš naujo sukurti švietimo viziją, nes, jei nežinosite, kokios mokyklos norite, neverta nieko net pradėti“, – taip apie vieną iš nacionalinių Lietuvos idėjų – mokytojas – prestižinė profesija iki 2025 m. – Vilniuje kalbėjo dėstytojas, mokslininkas ir švietimo sistemos žinovas suomis P. Sahlbergas.

Jis yra prisidėjęs prie švietimo reformų įgyvendinimo ne vienoje pasaulio šalyje, o apie Lietuvos švietimo problemas puikiai žino iš kolegų lietuvių, kurie dažnai lankosi Suomijoje, pasakojimų.

Patardamas, kokiu keliu reikėtų pasukti mūsų šaliai, siekiant realių permainų švietimo sistemoje, ekspertas iš Suomijos siūlė: „Ne reformuokite, o iš naujo įsivaizduokite. Nuolatos investuokite į lygybę. Tai – viena Lietuvos mokyklos problemų. Sukurkite gerą planą, kaip mokyklose būtų įmanoma pasiekti sąžiningumo ir lygiateisiškumo.

Antra, remkitės vaiko požiūriu į mokyklą. Žinau, kad jūsų mokyklose integruoti muzika, menas ir socialiniai dalykai, bet, jei nebūsite apdairūs, visa tai išnyks. Atliekant įvairius tyrimus, daug dėmesio kreipiama į akademinius dalykus ir manoma, esą tai laiptai į rojų, tačiau būtina suprasti, kad vaikų talentai, pomėgiai, įgūdžiai, gabumai skiriasi.

Trečia, atkurkite mokytojo profesijos prestižą. Tik būkite atsargūs ir atidūs – sprendžiant šią problemą, nepakaktų tik geresnės mokytojų kvalifikacijos ar didesnės algos. Lietuvai reikėtų naujos ateities mokytojo idėjos.“

Turėtų išnykti skirtumai tarp mokyklų

Nuolat su Lietuvos pedagogais Suomijoje profesinių įgūdžių besisemianti Vilniaus universiteto Matematikos ir informatikos instituto Informatikos ir metodologijos skyriaus vadovė profesorė Valentina Dagienė teigė mananti, kad taip pat pravartu būtų įgyvendinti P. Sahlbergo patarimą panaikinti skirtumus tarp Lietuvos mokyklų, kad ir kokios jos bebūtų – valstybės išlaikomos, privačios, kaimo ar miesto.

Tik nereikėtų blaškytis ir mėtytis nuo vieno kraštutinumo prie kito. Jeigu mūsų švietimo sistemoje yra kažkas vertingo, būtina tai išlaikyti ir tęsti.

„Bet šalia mokyklų lygybės privalėtume pridėti ir jų darbo kokybę, ko mums dar labai stinga. Vaikai mokyklas tiek miestuose, tiek kaimuose lyg ir lanko, tačiau kokių rezultatų jie pasiekia? Ar sugeba po mokyklos baigimo įstoti į aukštąsias mokyklas?“ – svarstė profesorė.

V. Dagienė taip pat priminė jau daugybę metų pedagogų pečius slegiančią biurokratijos naštą. Juk dabar mokytojų darbo ir mokinių pasiekimų kokybė matuojama įvairiais standartais, testais, egzaminais.

„Tik nereikėtų blaškytis ir mėtytis nuo vieno kraštutinumo prie kito. Jeigu mūsų švietimo sistemoje yra kažkas vertingo, būtina tai išlaikyti ir tęsti. Dabar girdime – atsisakykime egzaminų, standartų. Tai kas gi liks? Netvarka. Kaip ir po nepriklausomybės atkūrimo buvo užsimota uždaryti vaikų darželius, tačiau jokios alternatyvos jiems nebuvo sukurta. Tie mūsų standartai nėra blogybė savaime, tik gal juos derėtų peržiūrėti“, – kalbėjo V. Dagienė.

Paklausta, kur gi slypi Suomijos švietimo sistemos, laikomos viena geriausių pasaulyje, sėkmės paslaptis, daugiau nei dvidešimt metų su šios šalies pedagogais patirtimi besidalijanti mokslininkė pirmiausia pabrėžė, kad, kai suomiai apie 1970 m. suprato, kad jų švietimas atsidūręs dugne, visos partijos susitelkė ir pasiryžo dideliems darbams bei pokyčiams.

„Švietime per kelerius metus pasiekti rezultatų neįmanoma. Be to, Lietuvoje nėra švietimo reformos tęstinumo. Mes šokinėjame nuo vienos problemos prie kitos, nuo vieno sprendimo prie kito. Svarbiausia, kad švietimo reforma vyktų mūsų galvose, o ne popieriuose“, – įsitikinusi V. Dagienė.  

Iš ko susideda pedagogo profesijos prestižas?

Kaip pasiekti, kad Lietuvoje mokytojo profesija būtų laikoma prestižine, ir kas telpa į šį žodį?

Profesorė priminė savo kolegos P. Sahlbergo pasakojimą apie Suomijos mokytojų išsilavinimą: mokytojai privalo turėti magistro laipsniui prilygstantį išsilavinimą, mokėti kelias užsienio kalbas, gebėti dėstyti ne vieną dalyką, suprasti ir suaugusius žmones, ir vaikus.

„Be to, Suomijoje mokytojai nebijo likti be darbo. Jei neranda darbo mokyklose, jie pagal savo išsilavinimą ir kvalifikacijas geba dirbti įvairiose įmonėse. Deja, to apie mūsų mokytojus dar negalima pasakyti“, – apgailestavo V. Dagienė.

Dalindamasi mintimis, nuo ko derėtų pradėti kelti seniai mokyklose dirbančių mokytojų prestižą, profesorė teigė mananti, kad pirmiausia būtų privalu ieškoti sprendimų, kaip jiems padėti.

„Gal būtų gerai mokytojus diferencijuoti. Juk ne visi vienodai dirba, ne visi sugeba su vaikais rasti bendrą kalbą. Todėl galbūt tiems, kuriems labiau sekasi, kurie labiau išsilavinę, reikėtų ir atlygius didesnius mokėti. Tačiau reikėtų rasti vietą ir tiems mokytojams, kurių darbo apimtys ir rezultatai menkesni“, – svarstė V. Dagienė.

Suomijos mokytojai verti ypatingo pasitikėjimo  

Lietuvos edukologijos universiteto (LEU) lektorė, Socialinių pedagogų asociacijos vadovė Auksė Petruškevičiūtė taip pat seniai semiasi patirties iš kolegų suomių.

Vardindama Suomijos švietimo privalumus, ji pabrėžė, kad ten itin pasitikima mokytoju, kaip visuomenės nariu, ir mokyklose sugebama pasirūpinti kiekvienu vaiku. Jei, pavyzdžiui, koks mokytojas mokyklos vadovo paprašo nupirkti aukštus stalus, prie kurių vaikai mokytųsi anglų kalbos, nes jie padės ugdymosi procesui, direktorius, net neabejodamas ir neprašydamas papildomų argumentų, tuos stalus nuperka.

„Žinoma, šių dienų Suomijos mokytojų portretas sukurtas ne per kelerius metus. Mokytojo profesija ten labai prestižinė ir ją renkasi įdomios, stiprios asmenybės. Be to, jauni mokytojai po studijų vieni į mokyklas nepaleidžiami. Jiems priskiriami jau patyrę mokytojai-palydovai, kurie dalijasi ir savo žiniomis, ir patyrimu, ir įžvalgomis“, – pasakojo A. Petruškevičiūtė.