„Lėlininkai bijo labiausiai, kad bus demaskuotos jų užmačios“, – įsitikinusi priešiškos propagandos ir hibridinės agresijos priemonių tyrinėtoja dr. Eugenija Vaitkevičiūte-Peet.

Atsakingos institucijos įvardijo pavojus, kuriuos gali sukelti rugsėjo 10-osios mitingas. Tačiau organizatorių nesustabdė ir Valstybės saugumo departamento (VSD) perspėjimai dėl aukštos galimų provokacijų rizikos, dėl grėsmės, kad juose gali būti infiltruotų provokatorių iš Maskvos ir Minsko.

– Kaip tai vertinate, kad, nepaisant perspėjimų, mitingas šiandien įvyks?

– Kaip mitingo organizatorių naivumą, per didelį pasitikėjimą savimi ir, iš dalies, – kaip ėjimą į Maskvos, Minsko provokatorių parengtus spąstus. Taip pat – kaip rodymą priešiškai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusioms kaimyninėms valstybėms, kad jų strategija ir taktika, deja, iš dalies pasiteisina.

Pastaraisiais metais Rusijos, Baltarusijos akademinėje erdvėje aiškiai pagausėjo dėstomųjų disciplinų apie psichologinį karą.

Net jei mitingas nepavirs riaušėmis, kaip nutiko rugpjūčio 10 d., vis tiek faktas liks faktu – dalis mūsų visuomenės, tegul ir nedidelė, pademonstravo visišką abejingumą vienos iš svarbiausių mūsų valstybės institucijų nuomonei ir rekomendacijoms.

Ar šis reikšmingas faktas praslys nepastebėtas pro mūsų valstybės priešininkų akis? Tikrai ne. Ši, daug kam gal atrodysianti nereikšminga detalė, žvelgiant iš Maskvos ir Minsko pozicijų, šiems yra reikšminga pergalė ir paruoštukė, kaip ir kokius taktinius bei strateginius žingsnius daryti, bandant toliau klibinti mūsų valstybės pagrindus. Pvz., tolesniu konfrontacijų kūrimu, eskalavimu ir panauda, gilesniu mūsų visuomenės skaldymu ir segmentavimu, kaitaliojant interaktyvumo modelius.

Apie profesionalių provokatorių iš Maskvos ir Minsko grėsmę pasakysiu, kad nereikėtų tikėtis, jog iš apie 10 tūkst. mitingo dalyvių kiekvienas / kiekviena įstengtų atsispirti patyrusių agentų provokatorių profesionalų pinklėms. O sancta simplicitis (O šventas naivume – red. past.)! Susidūrus su šio tipo agentais, būtinos specifinės žinios, įgūdžiai ir patirtis.

Sakyčiau, net jei rugsėjo 10 d. mitingas ir bus taikus, anaiptol nereikš, kad nebuvo infiltruotų provokatorių, radikalėjančių judėjimų atstovai staiga virto šventomis avelėmis ar kad VSD esą buvo neteisūs. Tai tereikš, kad lėlininkai nusprendė – kaip pasakėčios lapė, jog „vynuogės dar žalios“, – susirinko žaislus ir laikinai atsitraukė. Pvz., tol, kol įvertins papildomą informaciją apie įvykius Lietuvoje, persigrupuos, atrinks efektyvesnių poveikio priemonių.

– Jūsų nuomone, kas lemia, kad propaganda, kaimyninių priešiškų Lietuvai valstybių ir, kartais atrodo, neįtikėtinos sąmokslo teorijos paveikia įvairius žmones, nepriklausomai nuo jų amžiaus, lyties, išsilavinimo?

– Kaip veiksnius išskirčiau: publikos segmentavimą, magiškojo kvadrato metodą, individualaus mąstymo modelių savitumus, apibrėžiamus kaip polinkis į sąmokslo teorijas.

Publikos segmentavimas pagrįstas tuo, kaip priešininko propagandininkų pasirinkti žmonės reaguoja ar priima propagandinę informaciją. Priešiškų propagandininkų požiūriu, jų publiką sudaro keturi skirtingi sektoriai: asmenys, kurie propagandos atžvilgiu visada nusiteikę pozityviai; asmenys, turintys abejonių priimti propagandos subjektą ar atmesti; asmenys, kurie bet kokiu atveju nepritaria propagandos vykdytojams, kuriems priešiška propaganda kelia šleikštulį; asmenys, kuriems niekas nerūpi – visiški opurtunistai.

Priešiškų Lietuvai kaimyninių valstybių ar vietinės penktosios kolonos propagandai imliausia publika – pirmame ir antrame sektoriuose. Kita propagandininkų tikslams naudinga grupė yra trečiame sektoriuje: jis skiriasi tuo, kad reaguoja į propagandą pozityviai ar negatyviai. Reakcija tampa pagrindu planuoti tolesnius propagandos žingsnius. Ketvirtas sektorius – propagandos sklaidos atžvilgiu absoliutūs opurtunistai dažniausiai išlaiko vadinamąją kritinę distanciją. Todėl, žvelgiant iš priešiškos propagandos skleidėjų pozicijos, paskutinįjį sektorių reikia pažadinti, sukelti reakciją. Kaip propagandininkai tai daro – anot Napoleono Bonaparte'o, „yra du svertai, kurie gali pastūmėti žmones vienu ar kitu keliu: baimė ir asmeninis interesas“. Pažadinus baimę, asmeninį interesą, įmanoma paveikti net ir opurtunistus.

Magiškasis kvadratas – specifinis masių agitacijos modelis, kai realybė yra padalijama į dvi kontroversiškas plotmes ir jos tam tikru situacijos lūžio momentu supriešinamos tarpusavyje. Jis veikia maždaug taip: agitatoriai įperša masėms mintį, kad tuo momentu, kai masės, mes, jaučiamės blogai, kokie nors jie – Vyriausybė, Prezidentas, Seimas, homoseksualai, heteroseksualai ir t.t. – jaučiasi gerai. Betgi paskui, po riaušių, po Vyriausybės nuvertimo – esą mes, agituojamieji, jausimės gerai, o jie – blogai.

Anot E.Vaitkevičiūtės-Peet, net jei mitingas praeitų taikiai, lieka faktas, kad dalis mūsų visuomenės pademonstravo visišką abejingumą vienos iš svarbiausių mūsų valstybės institucijų, VSD nuomonei ir rekomendacijoms. (Asmeninio archyvo nuotr.)

Tam tikrame situacijos lūžio taške „geri mes“, kaip pozityvas, ir „blogi jie“, kaip negatyvas, yra atskiriami ir supriešinami. Panašiai, kaip nutiko rugpjūčio 10 d. Agitatoriai pastūmėja publiką atlikti jiems parankius veiksmus, ją heroizuodami. Masės skatinamos galvoti, kad jos esą „didvyriškos, nes kovojančios dėl to ar ano“, kad, nepaisant to, jog dabartinė jų situacija yra labai bloga, – jei masė taps įkvėpta didvyriškam žygiui, jos situacija bus gera.

Čia ir slypi minimo metodo esmė: žaisdami masių motyvais, agitatoriai tarsi mojuoja savo publikai prieš nosį auksinės ateities morka, kaip tam asilui iš pasakos. Išmoningai sumeistravus magiškojo kvadrato struktūrą, įnirtingai pamojavus ta morka konkretų laiko tarpą, kruopščiai nutaikytu momentu paprovokavus tamsiuosius instinktus – žiū, ir atsiranda tokie neįtikėtini laisvoje Lietuvoje dalykai kaip kartuvės prie Nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos, Holokausto žvaigždės ant istorijos nežinančiųjų drabužių, kimbama demokratiškai išrinktiems Seimo nariams į atlapus, o ant policijos ir VST pareigūnų pasipila akmenų kruša.

– Interviu „Kauno dienai“ po rugpjūčio mitingo sakėte, kad šiuo metu vyksta hibridinė agresija. Kuo skiriasi, o gal nesiskiria hibridinė agresija nuo propagandinio psichologinio karo?

– Hibridinė agresija sudaryta iš daug atskirų, tarpusavyje sąveikaujančių komponentų. Psichologinis propagandinis karas yra vienas iš tų komponentų, potencialiai galintis peržengti hibridinės agresijos ribas ir peraugti į vieną iš pradinių hibridinio karo etapų.

– Kokie yra propagandinio psichologinio karo vykdymo metodai, bruožai ir etapai? Jei pripažintume, kad jis šiuo metu vyksta – ko turėtume tikėtis ateityje?

– Kalbant apie propagandinio psichologinio karo vykdymo metodus ir bruožus, tai gili tema, galbūt verta atskiro pašnekesio. Dėl etapų, trumpai sakyčiau taip: regis, turime reikalų su vadinamąja interaktyvumo faze. Kai pernai mėginau pasižvalgyti po Rusijos spaudos ir universitetinių programų interneto puslapius, nustebino, kad pastaraisiais metais Rusijos, Baltarusijos akademinėje erdvėje aiškiai pagausėjo dėstomųjų disciplinų, diplominių darbų, atskirų studijų apie psichologinį karą, jo metodus ir t.t. Anksčiau to nebuvo. Įdomus pokytis.

Ko tikėtis? Kai 2008 m. Rusija atplėšė nuo Sakartvelo Pietų Osetiją, procesą sudarė trys fazės: parengiamoji, Sakartvelo izoliavimo nuo būsimų sąjungininkų ir galimų kontratakų. Iš pradžių Rusija užsitikrino, kad, jei atakuos Sakartvelą fiziškai, turės visišką savos visuomenės paramą. Tikslingomis provokacijomis išvedus kartvelus iš kantrybės, jų reakcijos ėmė peržengti ribas, jie ėmė daryti klaidų. Rusija šį triuką kartojo ir kartojo, kartu dėdama visas pastangas sukurti Sakartvelo kaip „nestabilios, neprognozuojamos, neįmanomos nuspėti ar analizuoti“ valstybės įvaizdį. Antroje fazėje, kai, galutinai praradęs kantrybę, Sakartvelas apkaltino Rusiją ir kreipėsi pagalbos į Vakarus – šie kartvelais nepatikėjo. Šios fazės pabaigoje prasidėjo išankstinė  fizinės agresijos prieš Sakartvelą maskuotė. Rusijos ir Sakartvelo konfliktui bandyta suteikti karo prieš genocidą atspalvį. Priedangos pamatas buvo legenda, kaip didelis, blogas Sakartvelas skriaudžia ir atakuoja mažytę Pietų Osetiją, vykdo osetinų genocidą ir pan. Kita Rusijos gudrybė – paskleisti teiginį, kad šiam genocidui sustabdyti Rusija esą nematė kitos išeities, kaip tik suskubti į pagalbą apginti Osetiją nuo piktų kartveliškų vilkų, t.y. atsiųsti savo tariamų taikdarių pajėgų. Dar prieš konfliktą, kol nebuvo iššautas nė vienas šūvis, Rusija jau buvo parengusi gausybę dezinformacinės medžiagos apie esą vykdomą genocidą. Nieko neprimena? Klyksmai apie mūsų Vyriausybės vykdomą Lietuvos žmonių genocidą ar Nausėdos vykdomą fašistinę diktatūrą? Taigi.

Tuo atveju, jei valstybė – agresijos auka – pasiduoda provokacijoms, jei nesiimama būtinų žingsnių propagandinio psichologinio karo triukams užkardyti, o valstybę agresorę remiančios įtakos grupės pernelyg sustiprėja ir suradikalėja, gali būti sunkiau atremti valstybės agresorės fizinius veiksmus. Tačiau, sprendžiant iš šiandienos situacijos, pvz., iš to, kaip išmintingai Vyriausybė ir Prezidentas siekia sustiprinti ryšius su mūsų sąjungininkais, kaip šaltakraujiškai stebima ir reguliuojama situacija pasienyje bei daugelio kitų dalykų – mes tvarkomės tikrai neblogai. Ir tai puiku.

– Rugpjūčio mitingą, peraugusį į riaušes, įvardijote kaip įvykius su tikslu destabilizuoti situaciją mūsų valstybėje ir sukelti kuo daugiau konfrontacijų. Teigėte, kad vienas iš priešiškų Lietuvai kaimyninių valstybių tikslų yra destabilizuoti Lietuvą – kaip manote, dėl ko to siekiama būtent dabar?

Lėlininkai bijo labiausiai, kad bus demaskuotos jų užmačios.

– Manau, vienas iš galimų Maskvos ir Minsko strateginių tikslų yra perbraižyti Lietuvos politinį žemėlapį – kaip nors pasiekti, kad dabartinei politinei daugumai kelias į politiką taptų erškėčiuotas kuo ilgesniam laikui. Be to, nepamirškime, kad Vladimiras Putinas ir Aliaksandras Lukašenka nusiteikę sukurti sąjunginę valstybę. Tokiu atveju stabili, tvirta kaip uola Lietuva, didžiausia iš visų trijų Baltijos valstybių, artimiausia estų, latvių, lenkų sąjungininkė bėdos atveju – kliūtis bet kokio kaimyninių valstybių diktatoriaus rožinėms svajonėms.

– Šiandien vis dažniau vartojamas terminas „provokacija“. Jį pasitelkia visos pusės. Galite plačiau paaiškinti, kas tai yra? Kuo ir kaip jos pasireiškia? Į ką atkreipti dėmesį, norint jų išvengti?

UŽDARYTI

>

0:00 | 0:00

0

0:00 | 0:00

– Provokacija – tai technika, stumianti pasirinktą taikinį ar taikinius veikti naudinga priešiškiems propagandininkams ar agentams provokatoriams kryptimi. Manoma, kad būtent Rusija ištobulino provokaciją kaip techniką iki beveik neįsivaizduojamų aukštumų. Rekomenduočiau vertinti visą bendrą vaizdą ir, iš pirmo žvilgsnio, netikėti tuo, kas vyksta, darosi ar atsitinka. Jei yra menkiausia fizinės provokacijos grėsmė – būti velniškai atsargiems. Pvz., jus įspraudė į kampą, nepalieka fizinės erdvės, nesiklauso jūsų žodžių palikti jus ramybėje, kone lipa jums ant kojų, atremiate ranką į provokatoriaus krūtinę, bandydami jį atsargiai atstumti. Vos tik prisilietus, iš velniai žino kur išdygsta dar keli ir ima žviegti, kad esą tai jūs agresyvus. Kaip elgsitės? Arba, pvz., keli provokatoriai stumdo, graibo, įžeidinėja ne jus, o tarkime, jūsų žmoną. Kaip elgsitės? Visa tai ir gali būti provokacija. Jei ji labiau standartinė ir jau įvyko – nepraleisti to momento, kai išprovokuoto asmens atžvilgiu įsijungia, pasak Estijos eksperto doc. dr. Linnaro Priimägio, provokatorius palaikantis mulkių choras. Neverta įrodinėti tiesos provokatoriams profesionalams. Tiesą jie ir taip puikiai žino. Anot L.Priimägio, „ginčytis su provokatoriais – tai tarsi eiti imtynių purve su paršiukais. Jiems tenka visas džiaugsmas, o jums – tiktai purvas.“

– Viena Rusijose propagandinių aktualijų laida „60 minučių“ per valstybinį „Rossija 24“ kanalą skyrė pagrindinį akcentą rugpjūčio 10-osios įvykiams Vilniuje. Laidoje buvo teigiama, kad „žmonės sukilo prieš fašistinę G.Nausėdos diktatūrą“. Baltarusijoje tuo metu buvo rodomas Lietuvos Seimo narys, pasakojantis, kaip šalyje seniai nebėra demokratijos. „Mes pirštais badome į Baltarusiją, o tą patį darome Lietuvoje. Jie to nemato, jie mato tik kitas šalis. Čia seniai diktatūra kaip ir Baltarusijoje“, – Lietuvos žiniasklaida viešino, kaip Kremliaus propagandos gaires atkartojo Seimo narys Petras Gražulis. Kokia jūsų nuomonė?

– Lietuvos Seimo nariui – tai neatleistini teiginiai. Legitimuoti mažiausiai du iš pagrindinių Kremliaus propagandos Baltijos valstybėse mitų kurti pagrindą, neduokdie, potencialiai A.Lukašenkos ar V.Putino taikdarių invazijai, jei tik kam nors pavyktų įžiebti Lietuvoje tokių neramumų, su kuriais mūsų policijos pajėgos nebesusitvarkytų, nes, pagal tarptautinės teisės normas, jei vidaus riaušėms malšinti kokia nors valstybė yra priversta pasitelkti kariuomenę, nes policijos resursų nebeužtenka, jos kaimynės, bent teoriškai, įgauna teisę atsiųsti savo taikdarių. Apibendrinant: gerai, kai kaukės ima kristi. Sunkiu momentu naudinga žinoti, kas yra kas ir ko iš jų tikėtis.

– Viena iš destabilizacijos fazių, minėjote, yra viešosios nuomonės ir politinės pozicijos formavimas Vakarų šalyse, kurios pasaulio bendruomenės akyse turi įteisinti šalies agresorės veiksmus aukos atžvilgiu ir neutralizuoti tarptautinius kolektyvinio saugumo mechanizmus. Ar minėtą reportažą, Seimo nario pasisakymą jau galime laikyti akivaizdžiu siekiu?

– Deja, taip, galime laikyti to siekio pradžia.

– Iš ugningos negatyvios reakcijos į jūsų interviu „Kauno dienoje“ apie rugpjūčio riaušes, matyti, kad jis galimai labai įsiutino nepritariančiuosius. Keli komentatoriai net grasino, kad padarys žalos mano ir jūsų fizinei sveikatai. Kaip manote, kodėl reakcija buvo tokia ugninga? Ar komentatorius galima vadinti, kaip Ispanijos pilietiniame kare įvardijo generolas Emilijus Mola, „vietine penktąja kolona, smūgiuojančia iš užnugario, keliančia sumaištį ir organizuojančia diversijų“?

– Lėlininkai labiausiai bijo, kad išaiškės jų užmačios. Tad ugninga reakcija nestebina. Esate teisi: komentatoriai, kurių tekstai svyruoja ant įstatymų ribos, už dyką ir be atskiros instrukcijos taip nesistengia. Ir taip, dažniausiai už to šmėkšteli vietinės penktosios kolonos šešėlis. Arba Kremliaus. Arba Minsko. Ar – jų visų iškart.

Apie sąmokslo teorijas

Egzistuoja du mąstymo tipai: tradicinis įprastinis ir vadinamasis konspiracinis – linkęs į sąmokslo teorijas. Jei pirmajam būdingas sveikas skepticizmas, tai antrajam – didžiulis, perdėtas įtarumas. Jei pirmasis mąstymo modelis reaguoja į įrodymus, antrasis – įrodymus pervertina arba vertina nepakankamai. Jei tradicinis, įprastinis mąstymo modelis dažniausiai siekia darnos, tai antrasis – prieštaringas.

Pasak sąmokslo teorijas tyrinėjusio Stephano Levandowskio, ten, kur įprastinis mąstymas dėl vidinio nuoseklumo ir analitinių gebėjimų gebėtų iššifruoti iš tikrųjų galimai egzistuojantį, realų sąmokslą, konspiracinis mąstymas, apribotas specifikos atmesti bet kokius įrodymus, neatitinkančius jo ar jos įsitikinimo, kaip netinkamus, yra iš anksto pasmerktas elgtis, rinktis ir veikti tik pagal jam paslaugiai pasiūlytas sąmokslo teorijas. Panašiai kaip arklys su akidangčiais: mato tik siaurą kelią priešais, bet, deja, ne daugiau, tad paklusniai tuo keliu ir kinkuoja.