Darbą ir hobį sieja gamta

Giedrės profesija – zoologė. Gimusi ir augusi Anykščių rajone, šiuo metu ji gyvena Vilniuje ir dirba mokslinį darbą, kurį nuolat, kaip pati juokauja, paįvairina užlaboratorinėmis veiklomis – tekstilės dažymu ir marginimu augalais. Dar mėgsta siūti iš natūralių audinių, o savo siuvinius pagražinti dailiuoju dygsniavimu.

„Vilniaus universitete baigiau zoologiją ir nieko kito, išskyrus mokslinį darbą, daugiau nesu dirbusi. Šiuo metu tiriu makrobestuburius, Lietuvos upes ir ežerus. Pagal tuos mažus gyvūnėlius turiu išskaičiuoti, ar vandens telkinys yra švarus, ar ne“, – pasakoja ji.

Kartais Giedrei tenka važiuoti į saugomas teritorijas ir spręsti, ar galima ten statyti, tarkim, tiltą. Įvairių sričių mokslininkai turi paskaičiuoti, ar žmogaus invazija, konkretus statinys, labai sutrikdytų natūralias gamtos sąlygas. Kai nėra specialių užsakymų, mokslininkai tiria gamtos procesus patys. Renka informaciją, nagrinėja, galiausiai rašo mokslinius straipsnius.

„Maršrutu Vilnius–Anykščiai važiuoju labai dažnai, mat siuvimo mašina – Vilniuje, o gėlių plantacijos – Anykščiuose, – juokiasi G. Višinskienė. – Taip jau atsitiko, kad gamta sieja ir mano tiesioginį darbą laboratorijoje, ir visus hobio reikalus. Gamtos, gamtai, gamtoje ir taip toliau...“

Kaip atsitiko, kad nuo bestuburių mokslininkė priėjo iki menų? Pasak Giedrės, menais savo darbų ji dar nedrįsta vadinti, labiau – širdžiai ir rankoms mielu užsiėmimu. „Aplinkosauga man visada rūpėjo – kaip ką išsaugoti, perduoti kitiems, perkelti kažką į kitą lygį. Tarkim, vasarą labai gražiai žydi gėlės mano darželyje. Dažnai pagalvodavau – o, kad galėčiau tą žiedų grožį žiemai išsaugoti… Dabar jau žinau, kaip tai padaryti: tiesiog iš gėlių išgautais dažais nusidažyti šilkinę skarelę ar palaidinukę. Štai jums ir vasara ant kūno!“

Laimė: pasak kūrybininkės, marginimas augalais – kaip loterija, nes niekada negali žinoti, koks bus galutinis rezultatas. / G. Višinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Mėgsta perkurti ir perdaryti

Augalų nuoviru galima dažyti tik natūralius audinius – liną, medvilnę, vilną, šilką. Tokių audinių (tiksliau, iš jų siūtų drabužių) Giedrė dažnai dairosi antrų rankų parduotuvėse. Arba perka natūralaus lino likučius. Rietimų jai nereikia. Nagingai moteriai patinka perdaryti, perkurti, pernaudoti. Taip, sako, jaučianti, kad sukuria aukštesnę daikto kokybę, vertę, grožį.

Paprašyta prisiminti šio hobio pradžią, tikina, kad niekada nesėdėjo be kažkokios popamokinės ar podarbinės veiklos. Tai vėrė karoliukus, tai pasidavė dekupažo manijai, tai nėrė, siuvo ar mezgė. Tačiau niekas, prisipažįsta, jos taip neužkabino, kaip dažymas augalais. Nė pati nežino, kur pirmąsyk išvydo tokiu būdu nudažytą drabužį. Tik pamena, kad tekstilininkės iš galerijos „Balta balta“ rengė edukaciją ta tema. „Išsyk užsirašiau į kursus žinių pasisemti. Nuėjusi supratau, kad tai… magija. Absoliuti. Nes kuri ir nelabai žinai, koks bus galutinis rezultatas. Gali tik maždaug įsivaizduoti. Tarkim, rykštenės dažo geltona spalva, bet atspalvis, intensyvumas priklauso nuo to, kiek jų įdėsi, kokių papildomų priedų panaudosi“, – pasakoja G. Višinskienė.

Tvaru: nė viena dažyto lino skiautelė nepražūva – randa vietą ant Giedrės dekoruotų apyrankių. / G. Višinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Nebus dviejų vienodų

Moterį žavi, kad, dažydama audinį augaliniu būdu, niekada nenudažysi taip pat, net jei viską darysi pagal tą patį receptą. Rezultatas priklausys ir nuo vandens kietumo, ir netgi nuo dažančio žmogaus energijos.

„Čia juk fizika… Tu sukuri energiją, kuri niekur neprapuola, – tęsiasi ir tęsiasi, ir tęsiasi… Todėl, jei tą nuovirą virsi gerai nusiteikęs, perduosi jas kitiems žmonėms su savo skarele, suknele ar dažyto audinio skiaute papuošta apyranke“, – gerų emocijų alchemija tiki ji.

Giedrės teigimu, žinant pagrindinius dažymo augalais principus, atsiveria beribių galimybių kūrybai. Vienos moterys labiau mėgsta vienspalvį dažymą, kitos – marginimą. Jos lanksto, riša, suka audinį įvairiausiasi būdais. „Tikras iššūkis – nudažyti didelio audinio gabalą viena tolygia spalva. Nes jei jis su kažkuo susilies – bus dėmė, jei kažkur susilenks – bus nelygumas. Todėl kad ir kiek būtų kūrybininkių, dažančių augalais, kiekviena turi savo braižą, stilių“, – sako ji.

Eina ilgiausiu keliu

Lietuvoje žinoma daugiau nei 80 rūšių dažinių augalų, iš kurių galima išgauti gelsvų, žalsvų, rudų ir pilkų atspalvių. Gal tik sunkiau išgauti raudonus ir mėlynus dažiklius.

Mano manymu, tai, kas išlaukta, išjausta, sukuria kur kas didesnę vertę nei šių dienų greitas čia ir dabar.

Toms, kurios negimė Antano Baranausko apdainuotame Anykščių šilelio krašte ir neturi po langais savų gėlių darželių, Giedrė siūlo eiti į artimiausius miškus, pievas ir dažinių žolynų dairytis ten. Tik reikia žinoti, kokių augalų spalva bus ilgalaikė, o kokių – ne.

„Reikia ieškoti tokių augalų, – sako ji, – kurie savyje kaupia daugiau taninų, nes jie padeda audiniui susijungti su dažu ir tapti ilgaamžiam.“

Šiais laikais internetu galima užsisakyti ir nelietuviškų augalų, tiksliau, jų ekstraktų. Kai kuriais iš jų nudažius audinį, spalva ne blunka, o, laikui bėgant, tik dar labiau ryškėja.

„Mano draugės juokiasi, kad aš einu pačiu ilgiausiu ir sunkiausiu keliu: net pati užsiauginu augalų savo dažymo eksperimentams! Vadinasi, jei esu apsivilkusi chaki spalvos marškiniais, procesas nuo jų įsigijimo iki apsirengimo man galėjo užtrukti visus metus. Kaip? Na, kol išdygo dilgėlės, kol jas nupjoviau, išmirkiau, išviriau, laikiau marškinius virale, tada juos išploviau, išdžiovinau, išlyginau. Iki galutinio tikslo kelias ilgas, bet rezultato netikėtumo magija atperka viską“, – šypsosi Giedrė ir prisipažįsta, kad visas džiaugsmas slypi net ne rezultate, o pačiame procese.

G. Višinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Patinka stebėti procesą

Mokslininkė sutinka, kad šiuolaikinis technologijų žmogus visko nori greitai: įpylė miltelių – žiūrėk, jau ir yra norima spalva. Jai patinka lėta kūryba. Juk moksle – irgi tas pats. Kol pradedi rašyti mokslinį straipsnį, turi įveikti daug etapų: susirinkti medžiagą, ją perskaityti, apdoroti.

„Mano manymu, tai, kas išlaukta, išjausta, sukuria kur kas didesnę vertę nei šių dienų greitas čia ir dabar. Jei avokado kauliukus šildysi labai greitai – bus plytinė spalva, bet jei ilgai ir ant mažos ugnies – nuostabi rožinė. Tuose mažuose niuansuose slypi reikšmingų dalykų“, – aiškina ji.

Jai, kaip mokslininkei, tokie eksperimentai yra labai įdomūs. Žinių semiasi iš knygų, socialinių tinklų, interneto, kitų žmonių patirčių. Perka trumpas pamokėles, mokymus.

Kiekvienoje šalyje dažymo augalais tradicijos vis kitokios. Jei nori, gali dažyti audinį tiesiog tirpalu. Tačiau taip nudažyti audiniai nebus labai atsparūs skalbimui, šviesai. Kitas dažymo būdas – su organiniais arba mineraliniais kandikais. Jais nudažoma ilgam, nes kandikai dažines medžiagas patvaria jungtimi padeda sujungti su audinių molekulėmis. Kaip kandikas, Lietuvoje dažniausiai naudojamas natūralus mineralas alūnas ir vandenyje tirpios metalų druskos.

„Sodininkai naudoja geležies ir vario sulfatą samanoms, kenkėjams naikinti, o man šių priedų reikia, kad spalva audiniuose ilgiau išliktų“, – aiškina kūrybininkė.

Dažymo augaliniais dažais pranašumas – audinio ar drabužio nesugadinsi. Nusibodo, nepavyko nudažyti ar pabluko – ėmei ir perdažei dar kartą.

G. Višinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Reikia pagrindinių žinių

Kai susidomėjo natūraliu dažymu, Giedrė ėmė stebėti augalus. Pirmiausia jos akį patraukė pavasarį sudygstančios dilgėlės. Jų nuoviras nudažo nuo geltonos iki chaki spalvos.

„Sykį pasisiuvau lininį sijoną ir sugalvojau, kad jis turėtų būti kažkoks įdomesnis. Tuomet pirmą sykį ėmiau ir įkišau jį į dilgėlių nuovirą“, – juokiasi pašnekovė.

Kadangi gyvena Vilniuje, kur daug invazinių rykštenių, pabandė paeksperimentuoti su jomis. Nudažė ryškiai geltona spalva. Anot moters, kaip ir visur, taip ir čia, norint gero rezultato, reikia turėti bent šiek tiek pagrindinių žinių.

Dažiklius galima gaminti iš šviežių arba džiovintų augalų. Šviežių augalų reikės mažiau. Šio nuoviro spalva bus ryškesnė nei iš džiovintų žolynų. Beje, augalus reikia džiovinti pagal vaistažolių džiovinimo taisykles – pavėsyje ir skersvėjyje, kad nepražūtų dažinės savybės. Džiovinti augalai dažūs būna dvejus metus. Renkant juos reikia žinoti, kad žiedai dažūs būna, kai tik pradeda žydėti, lapai – vieni labiau pavasarį, kiti ištisus metus, o uogos, vaisiai, daržovės naudojamos retai, bet dažniausiai gerai prinokusios. Žievė dažiausia pavasarį, tekant sultims. Šaknys renkamos prieš augalo žydėjimą arba jau subrendusio augalo – rudenį.

„Štai graikinio riešutmedžio lapai, šakelės, lukštai su žieve man yra didžiausias turtas – dažų saugykla. Jis suteikia labai gražią šokolado spalvą, kuriai išgauti nereikia jokių priedų, mat pats turi daug taninų“, – aiškina ji.

G. Višinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Kur marga – ten ir gražu

Iš pradžių dėvėtų drabužių parduotuvėse Giedrė nusiperka baltų drabužių, kuriuos vėliau margina. Jei nori vienos, lygios spalvos – ima kuo didesnį puodą su kuo daugiau skysčio, kad drabužis ar audinys laisvai jame plaukiotų.

„Kur marga, man šimtą sykių gražiau. Gal dėl to ir savo feisbuko puslapį, kuriame dalijuosi kūryba, pavadinau MÁRGA. Jei nori margumo, audinį sulankstai, suvynioji ar suspaudi gumele, pagaliuku. Gali naudoti ir vieną seniausių – šibori – marginimo techniką, kai audinys įvairiai susukamas. Tik man kažkodėl vis norisi išrasti kažką savo. Tuomet kur kas įdomiau laukti, o paskui – žiūrėti, kas išėjo: gal viena rankovė bus su taškeliais, o kita – juostelėmis“, – pasakoja kūrybininkė.

Kai verda ar mirko dažuose audinį, kartu įmeta ir medvilninių siuvinėjimo siūlų, nes savo darbuose mėgsta naudoti siuvinėjimą paprastais dygsniais. „Labai patogu. Jei kažkas dažant nepavyko, tarkim, išėjo negraži dėmė, aš ją galiu išsiuvinėti to paties arba kito atspalvio siūlais. Taip bus dar įdomiau.“

Nori edukuoti žmones

Šiuo metu G. Višinskienė su augalų dažais išmargintomis staltiesėlėmis, daugkartiniais maišeliais, perkurtais drabužiais ruošiasi dalyvauti „Antro šanso“ mugėje, kuri vyks sostinėje spalio pabaigoje.

„Noriu ne tik pasirodyti, bet ir edukuoti žmones, kad ne viskas visada turi būti išmetama, nepataisoma. Kad augalus, kurie auga aplinkui, galima panaudoti drabužiams atnaujinti. Tuomet džiaugsitės ne tik nauju drabužiu, bet ir gamta arčiau savęs“, – aiškina ji.

Paprašyta papasakoti, kaip paruošti paprasčiausią dažantį nuovirą, siūlo dilgėles. Sako, pavasarį jų prisiskina ir palieka lauke, kad išbėgiotų visi vabaliukai. Tada susmulkintas dilgėles deda į puodą ir užpila šaltu vandeniu. Palaiko nuo 20 minučių iki paros, paskui lėtai kaitina ant ugnies. Svarbiausia – neužvirti. Per didelė temperatūra dažą nužudys – cheminė dažo formulė tiesiog iširs. Todėl vandens temperatūra turėtų būti apie 85 °C. Paprastai dažų viralą Giedrė pasidaro iš vakaro, kad per naktį pribręstų. Ryte nuovirą nukošia, į jį sudeda drėgnus audinius ir vėl kaitina nuo 15–20 minučių iki valandos. Pasiekusi norimą spalvos toną, baigia dažyti, skalauja, džiovina.

G. Višinskienės asmeninio archyvo nuotr.

Dėlioja kaip dėliones

Dažant reikia atminti, kad kiekvieno augalo, gėlės, vaisiaus, uogos savybės vis kitokios. Pavyzdžiui, žievę galima mirkyti kelias paras ir virti apie porą valandų, kad gerai ištrauktų pigmentą. Labai svarbu, kokį naudojame vandenį, nes jis taip pat stipriai veikia dažančios medžiagos atspalvį. Dažų skiediniui parūgštinti ir spalvai tvirtinti mūsų senoliai naudodavo ir natūralias rūgštis: raugintų kopūstų, raugintos beržų sulos, burokėlių rūgštymą.

„Nė pati nemoku paaiškinti, kodėl trauka šiam pomėgiui tokia stipri. Juk ir tos augalinės spalvos nėra tokios ryškios kaip cheminės, kad užkabintų akį. Tačiau man jos tokios gražios – natūralios, žemiškos. Atrodo, mažiausias nudažytas skutelis pas mane nepranyksta: tai apyrankę juo apvynioju, tai koliažą ant pagalvėlės pridygsniuoju. Vaikai dėlioja dėliones, o aš žaidžiu su savo dažytais lino gabalėliais. Žinau, kiek laiko į visa tai įdedu, todėl atrodo, kad ir kitas žmogus, turėdamas tokius marškinius ar servetėlių, lėčiau, jaukiau gyvens“, – šypsosi ji.