– Kokios jūsų nuotaikos, ar jau pavyko atsipūsti po tokio įspūdingo sutikimo?

– Galima sakyti, kad taip, nors sugrįžę į namus po 27 valandų kelionės buvome pavargę. Žinoma, ir laimingi, nesitikėjome tokio didžiulio sutikimo Vilniaus oro uoste.

– Kaskart po panašių renginių valdžios atstovai ir ne tik kalba, kad reikia esminių pokyčių ir pan. Sportininkai sako, kad medaliai teikiami kovai už lygybę. Apie kokias reformas reikia kalbėti?

– Deja, apie tai kalbame jau ne pirmus metus. Sportininkai labai teisingai pastebėjo – mes nelygūs, nes esame neįgalieji, sporto bazė dažnai nepritaikyta. Kiti dalykai – įstatyminė bazė mus diskriminuoja, yra problemų su treneriais. Medaliai yra gerai, bet problemos, kurias palikome išvažiavę į žaidynes, nė kiek nepajudėjo.

– Medaliai kelia diskusijas, kurios gali būti naudingos neįgaliųjų sportui. Visuomenė ėmė piktintis, kad olimpiečių ir parolimpiečių premijos skiriasi kelis kartus. Štai premija už aukso medalį parolimpinėse žaidynėse lygi penktosios vietos premijai olimpinėse. Ką apie tai manote?

– Mes jau seniai reikalaujame, kad premijos būtų bent šiek tiek padidintos. Manome, kad parolimpinis sportas labai žengia į priekį, o šių žaidynių patirtis rodo, kad buvo pasiekta daugiausia pasaulio ir parolimpinių rekordų per vienas parolimpines žaidynes. Mūsų sportas labai profesionalėja. Deja, Lietuvoje vis dar vyrauja nuomonė, kad neįgaliųjų sportas – tik integracija.

Apdovanojimai yra tik galutinis rezultatas, bet mes neturime rimtos sistemos, kaip tą rezultatą pasiekti. Reikia ketverius metus dirbti, kad sportininkai būtų ramūs dėl savo treniruočių proceso ir t. t. Galima pasakyti, kad geriausiems sportininkams, jau turintiems aukštų pasiekimų, yra truputį lengviau. Per Kūno kultūros ir sporto departamentą gaunamos stipendijos ir pan. Tačiau ką daryti su mūsų jaunimu arba tais, kurie dar nėra tiek pasiekę?

– Kas įvyko dėl sportininkų aprangų? Ar tai susiję su finansavimu?

– Ne, ne su finansavimu. Aprangas mes siuvame „Audimo“ gamykloje. Galbūt tam tikros medžiagos buvo ilgai gabenamos iš Azijos ir dėl to užsitęsė procesas. Mums buvo pažadėta, kad aprangos bus pateiktos gerokai anksčiau, bet nutiko taip, kaip nutiko. Galutinį produktą mums pateikė pavėlavę.

– Ar tai buvo aprangos iš kitos medžiagos nei tos, kuri turėjo būti?

– Dėl viršutinės aprangos dalies sportininkams nebuvo jokių problemų. Tačiau kelnės tikrai buvo pasiūtos ne iš tos medžiagos – su jomis sportininkai slidinėjo, teko pasiimti praėjusių metų kelnes.

– Ar sporto įstatymas, dabar galiojantis Lietuvoje, jums palankus?

– Manome, kad nepalankus, nes jame mes praktiškai neminimi. Sakoma, kad yra lygybė, tačiau mes visur juntame diskriminaciją. Manome, kad įstatymas turi būti taisomas.

– Grįžkime prie rezultatų. Šias parolimpines žaidynes Lietuva baigė trimis medaliais. Kaip vertinate šį pasirodymą?

– Tai vienas geriausių Lietuvos rinktinės pasirodymų. Pelnyti du aukso medaliai, o vienas iš jų – komandinėje sporto šakoje, ko Lietuva niekad nebuvo iškovojusi. Tai labai aukštas pasiekimas. Reikia paminėti, kad buvo iškovotos ir dvi ketvirtosios vietos, o tai – netoli medalių. Ši rinktinė pasirodė tikrai fantastiškai.