– Kokius dar reiškinius atskleidžia kintanti kalba? Ar kalba kartais nebūna nuoroda į tai, kad mes linkę save menkinti?

– Manau, kad mes išties save menkiname manydami ar sakydami, kad tarsi nemokame savo kalbos. Kai būnu ne su kalbininkais, ne su filologais ir  pasakau, jog aš – kalbininkė, labai dažnai žmonės pradeda atsiprašinėti – oi aš nemoku, aš kalbu su klaidomis, man lietuvių kalba mokykloje visada buvo labai sunki. Kai per socialingvistinius tyrimus klausiame žmonių, kaip jie vertina savo lietuvių kalbos ar bendrinės lietuvių kalbos mokėjimo lygį, gana dažnai gimtakalbiai lietuviai sako – oi ne, aš nemoku, aš tikriausiai padarysiu klaidų. Bet kas geriau moka lietuvių kalbą už lietuvius?

– Bet yra normos. Gal ne lietuviai save menkina, o kalbininkai per daug save iškelia?

– Manau, kad esame pernelyg paveikti standartizacijos ideologijos. Bet mes nesame kažkokie labai išskirtiniai – yra ir daugiau tokių šalių ir tautų, kur pagrindinė kalbinė ideologija yra standartizacijos ideologija, kai viena standartinė atmaina iškeliama kaip ideali, o kitos atmainos, pvz., tarmė, atrodo kažkokia netaisyklinga. Per mokyklą, žiniasklaidą esame išmokyti iš dalies menkinti savo standartinės kalbos lygį.

Bet iš tikrųjų egzistuoja ne tik standartinė kalba – ne viena atmaina egzistuoja. Mes kiekvienas, kiekvienos kalbos kalbėtojas, pasirenkame tą variantą, tą atmainą, kurią vartojame vienoje ar kitoje situacijoje su vienu ar kitu pašnekovu, mes pasirenkame iš didelio repertuaro. Manau, mokytojų, kalbininkų, daugiausia lituanistų, suformuota tokia ideologija, kuri iškelia vieną atmainą kaip geresnę: bendrinė kalba – geresnė, taisyklinga, o visa kita tarsi būtų netaisyklinga.

– Netgi labai dažnai pasišaipoma iš tų, kurie kalba tarmiškai.

– Taip. Ir mūsų tyrimuose turime daugybę pavyzdžių, kai žmonės sako, kad nebevartoja tarmės ir savo vaikų jos neišmokė, nes, atvažiavus į Vilnių, iš jų visi juokėsi. Taigi ta ideologija iš tikrųjų labai menkinanti mus visus ir mūsų kalbą. Reikėtų pagaliau iš jos pradėti vaduotis ir suvokti, kad kiekvienos kalbinės atmainos vertė tikrai nėra mažesnė.

Kitas dalykas – tai, ką, kur ir kada mes pasirenkame. Yra tokių šalių, kur tarmėmis didžiuojamasi, kur tarmės iškeliamos, kur sakytinis variantas yra tik tarmė, o bendrinė kalba, tas standartas, vartojama tik tada, kai rašoma. Pagaliau lengviau sunorminti rašytinį variantą, o sakytinės kalbos norminio varianto, manau, neįmanoma pasiekti.

– Žinau, kad net Amerikoje į vieną universitetą psichologės nepriėmė dėstyti todėl, kad ji nekalbėjo tuo dialektu.

– O jei pažiūrėtume į Norvegiją, Šveicariją, kur dialektais didžiuojamasi, kur standartine kalba beveik niekas ir nekalba. Šveicarijoje kalbama ne standartine Vokietijos vokiečių kalba, kurios, kaip rašytinės, mokomasi mokykloje, o Šveicarijos šveicarų tarmėmis. Manau, kad Šveicarijoje tikrai labai nekaip būtų vertinamas kalbėtojas, kuris bendrautų standartine Vokietijos vokiečių kalba.

– Ką dar savo kalboje vertėtų puoselėti ir skatinti?

– Visos kalbos, kuriomis žmonės kalba toje pačioje aplinkoje ar kaimynystėje, veikia viena kitą. Nerasi tokios kalbos, kur nebūtų kitos kalbos įtakos. Kalbų kontaktai visada buvo, yra ir bus. Neįmanoma užsitverti kažkokiomis sienomis, kad mes čia tik lietuviškus norime žodžius turėti savo kalboje, gink Dieve, nevartosime kokio skolinio iš anglų ar kitos kalbos. Taip nebūna.

Kalbų kontaktai visada buvo, yra ir bus. Neįmanoma užsitverti kažkokiomis sienomis, kad mes čia tik lietuviškus norime žodžius turėti savo kalboje, gink Dieve, nevartosime kokio skolinio iš anglų ar kitos kalbos. Taip nebūna.

Žinoma, tiems, kurie kuria savo terminiją, kurie ieško žodžių, kaip pavadinti naujai atsiradusius reiškinius, reikia įvertinti žodžio vertę. Jei vienas ar kitas žodis vartotojui atrodo priimtinas ar nepriimtinas, nereikėtų vertinti tik iš tos pozicijos, kiek čia lietuviškumo ar nelietuviškumo. Manau, kad dauguma lietuvių kalba kalbančių kalbėtojų yra labiau linkę vartoti lietuviškus žodžius. Ir kai atsiranda tie žodžiai, juos kažkas sukuria, sugalvoja, paskleidžia, jie priimami labai noriai ir labai greitai. Žiūrėkit, kokie hotdogai ar hamburgeriai ne taip jau ilgai ir gyvavo, kiti net nežino, kad tokie žodžiai buvo.

Normintojams vertėtų (o tai, tiesą sakant, dabar ir vyksta) labiau atsižvelgti į vartoseną – ką žmonės linkę vartoti, pasirinkti ir ko nelinkę vartoti, ir nebedaryti tokio spaudimo. Labai dažnai nuskamba, kad kalbininkai neleidžia to, ano, Kalbos komisija kažką draudžia daryti. Jei atidžiau pažiūrėtume į naujus Kalbos komisijos nutarimus ir rekomendacijas, pamatytume demokratiškesnį, laisvėjantį požiūrį ir į norminimą, t. y. labiau yra žiūrima į tai, ką žmonės vartoja ir ko nevartoja. Žinoma, greitai virsmas neįvyks ir gal net nelabai reikėtų, bet iš tikrųjų daug kas laisvėja.